Beglobių draugas

sri sri radha paris isvara

6 dalis, 1 skyrius
Lapkričio 17 – Gruodžio 24, 2004

„Beglobių draugas“

Baigiantis rudeniniam pamokslavimo turui Lenkijoje, mane nusinešė mintys apie Vrindavaną ir artėjančią kelionę į tą transcendentinę buveinę. Kiekvienais metais, kai tik prasideda Kartikos mėnuo, ilgiuosi šventosios dhamos dvasinės atmosferos. Tai įprasta vieta pamokslautojui pailsėti, atsigauti, o svarbiausia – giliau pasinerti į Krišnos sąmonę.

Kai bhaktas vis labiau sensta ir materialių malonumų troškimas nublanksta (arba dėl dvasinės pažangos, arba dėl susenusio kūno), jis daug rimčiau žiūri į galimybę aplankyti šventas vietas. Kai buvau jaunesnis, keliaudavau į Indiją, nes mane žavėjo egzotinė šalis, bendravimas su draugais bhaktais iš viso pasaulio ir dalyvavimas didžiuliuose festivaliuose.

Tačiau šiuo metu važiuoju į Indiją daugiausia atsiduoti Vrindavano prieglobsčiui, ramiai kartoti šventus vardus jo šventoje aplinkoje, melsti praeities ačarjų malonės ir apmąstyti Viešpaties žaidimus. Įpusėjus gyvenimo rudeniui, puoselėjamas tyros meilės Dievui tikslas vis dar man nepasiekiamas. Jei ir yra kokia nors viltis pasiekti šį meilės stebuklą, tai tik būnant Šri Vrindavana dhamoje.

Kur visi žmonės automatiškai ir be pastangų įgyja tyrą nesibaigiančią ekstazinę meilę Krišnai? Kur Aukščiausias Dievo Asmuo apreiškia visų nuostabiausią transcendentinį pavidalą Savo žaidimams? Kur pasireiškia didžiausias atsidavimo tarnystės Šri Krišnos lotosinėms pėdoms transcendentinės palaimos suverenumas? O broli, paklausyk, ir aš papasakosiu kai ką labai slaptingo – visa tai rasime šioje Vrindavano žemėje.

[Šrila Prabhodananda Sarasvati, Vrindavana-mahimamrita, 1 Šataka, 47 tekstas]

Norint pasiekti tokios išaukštintos Krišnos sąmonės padėties reikia taip pat ir skleisti Viešpaties Čaitanjos žinią po visą pasaulį. Todėl daugumai pamokslautojų ši formulė susideda iš 11 pamokslavimo mėnesių Vakaruose ir vienintelio bhadžanų mėnesio šventoje dhamoje. Nekantriai laukiau šių kelėtos brangių savaičių Krišnos žemėje.

Mano jaunesnysis brolis, Pete (Pit), keliavęs kartu, šių metų kelionę į Vrindavaną pavertė dar labiau jaudinančia. Jau pati jo istorija yra stebuklas – kaip iš giliausio paklydimo dugno ir kančių jis pakilo į meilės ir palaimos šalį.

Rugpjūčio mėnesį Pete nusprendė atsisveikinti su gyvenimu. Daugiau nei 25 metus būti narkomanu ir penkerius iš jų praleisti skurde – viso to jam jau buvo gana. Mes matėmės Amerikoje prieš šešerius metus per motinos laidotuves. Nuo to laiko nieko iš jo negirdėjau. Vėliau sužinojau, kad palikimas, kurį jis gavo iš motinos, buvo išgrobstytas neteisėtais būdais. Jis liko be jokių teisių, vienintelė išeitis jam buvo – gyventi gatvėje. Nakčiai jis susirangydavo kartoninėje dėžėje prie įėjimo į parduotuvę arba prisiglausdavo krūmuose netoliese geležinkelio vagonų mūsų gimtajame mieste Kalifornijoje. Maisto gaudavo rausdamasis gatvėje šiukšlių dėžėse. Jis taip giliai nugrimzdo į neišmanymą, kad vietoje to, kad plautų savo drabužius, nešiodavo juos tol, kol tapdavo labai nešvarūs, o tuomet prieš atsikratydamas jų, pavogdavo kitus iš drabužių parduotuvės arba gaudavo juos iš Gelbėjimo Armijos (religinė labdaros organizacija, vertėjo pastaba).

Ilgainiui jis praktiškai viską prarado. Įsigytas vaikiško dydžio miegmaišis (kuris užklodavo jį tik iki liemens) ir vilkėti drabužiai – viskas tilpo mažame krepšyje. Jis klajojo iš miesto į miestą, kartais gyveno su kitais tokiose pačiose siaubingose sąlygose, o kartais – vienas, kad niekas nepastebėtų jį apėmusios slogios depresinės nuotaikos.

Ilgus metus, netgi žiemą, gyvendamas lauke, dažnai negaluodavo, bet jis atsispyrė daugeliui infekcijų ir ligų. Kartą vėžio plitimas ant jo veido tapo toks akivaizdus, kad užjaučiantis gydytojas išoperavo jį nemokamai, palikdamas subjaurotą nosį.

Kasdien jis rasdavo prieglobstį viename dalyke, kuris numalšindavo jo egzistavimo skausmą, – narkotikuose. Pirmenybę teikė amfetaminui – vadinamam „speed“ gatvės dialektu. Dėl paprasto, nerūpestingo būdo jis lengvai susidraugaudavo, o narkotikų pardavėjai aprūpindavo jį viskuo už dyka.

Tačiau tariamasis atokvėpis, kurį jis patyrė vartodamas narkotikus, iš tikrųjų tik dar labiau viską apsunkino, taigi praeitos vasaros pabaigoje jis nusprendė nusižudyti. Pirmą kartą po daugelio metų jis gyveno bute su moterimi, kurią susitiko prieš keletą mėnesių. Lindos Sue (Linda Sju) likimas buvo panašus į Pete: po skyrybų ji liko be namų, ir ji taip pat vartojo narkotikus. Valstybė atėmė iš jos du vaikus, bet gražino globos teises, kai ji sugebėjo išsinuomoti butą San Francisko varguolių kvartale.

Vieną dieną ji ir Pete šiukšlių dėžėje gatvėje rado seną kompiuterį. Nunešę jį į vietinę kompiuterių parduotuvę, jie įkvėpė savininką sutaisyti jį už ačiū. Pete pirmasis pasinaudojo kompiuteriu. Linda Sue buvo pritrenkta tą naktį, kai sužinojo, kad jis užsisakė Internetu didelį kiekį mirtinų tablečių. Kai ji užsipuolė Pete, jis atsakė, kad ruošėsi savižudybei. Labai sunerimusi paklausė, ar jis neturėjęs šeimos, tikėdamasi, kad vienas iš jų galėtų įtikinti jį nesižudyti. Kai jis papasakojo, kad turėjo vyresnįjį brolį, ji prikalbino Pete panaršyti Internete ir paieškoti manęs bei paprašyti pagalbos.

Blogiausia buvo tai, kad Pete neprisiminė, kaip rašyti mano vardą – nors mes kartu kaip bhaktai gyvenome Prancūzijoje. 1983 aš atsivežiau jį į Paryžių praleisti keletos savaičių su manimi. Tai buvo sudėtingas apsilankymas. Man sunku buvo sulaikyti jį nuo narkotikų ir alkoholio, be to jis mažai domėjosi Krišnos sąmone. Tik paskutinę jo apsilankymo dieną pamačiau vilties kibirkštėlę. Jis vėlavo į lėktuvą, o aš susijaudinęs ieškojau jo visur šventykloje. Galiausiai radau jį, kai jis lenkėsi ant grindų altoriniame priešais Radha Paris-Išvarą. Jis gulėjo tenai ilgą laiką, o kai pakilo, pagarbiai atsistojo suglaudęs rankas priešais Dievybes. Žvelgiau nustebęs pro pravertas duris, kai jis nuoširdžiai meldėsi Radhai ir Krišnai. Nesupratau, ką jis sakė, tačiau buvo aišku, kad jis atsiduoda jų prieglobsčiui. Po dviejų ar trijų minučių jis vėl nusilenkė ir išėjo.

Dabar, po 21 metų, kai Pete įvairiai spausdino mano vardo raidžių derinius naršydamas Interneto puslapyje Google, nieko nerado. Galiausiai po vidurnakčio jis teisingai surinko mano vardą ir gavo daugybę nuorodų. Pirmiausia jis pasirinko www.traveling-preacher.com.

Sužavėtas tuo, ką rado, Pete likusią nakties dalį ir kitą dieną praleido skaitydamas dienoraščio skyrius. Vakare jis pasakė Lindai Sue: „Noriu susisiekti su savo broliu“, ir išsekęs užmigo.

Netrukus po to tikrinau savo elektroninį paštą Lenkijoje, nežinodamas, kad Pete vis dar gyvas. Ieškojau jo daug metų per policiją, draugus Amerikoje ir Internetą. Gerai žinodamas jo prisirišimą prie narkotikų, nusprendžiau, kad jis miręs. Taigi buvau priblokštas, kai gavau elektroninę žinutę nuo Lindos Sue:

„Mano vardas Linda Sue DeLaney (De Leini). Peter (Piteris) yra mano draugas. Susipažinau su juo praeitais metais. Neturėjau namų ir valstybė atėmė iš manęs du vaikus ir atidavė juos į globos namus.

Peter taip pat buvo benamis. Jis gyveno palapinėje aukštai kalnuose trejus metus. Man irgi taip baigėsi. Neseniai atgavau savo vaikus. Mes gyvename San Francisko varguolių kvartale.

Jaudinuosi dėl Peter, nes jis tiek ilgai gyveno lauke ir jo gyvenimas buvo labai sunkus. Labai sunku paskatinti jį kuo nors domėtis gyvenime. Jį dažnai apninka niūrios mintys. Neseniai jis prakalbo apie savižudybę.

Jis susirado internetinės svetainės adresą ir parodė jį man. Jis buvo labai laimingas, galėdamas skaityti apie Jūsų veiklą ir keliones. Aš skatinau jį parašyti, tačiau jis yra per daug sumišęs. Todėl aš leidžiu sau pačiai Jums parašyti. Būčiau labai dėkinga, jei galėtumėte jam parašyti elektroniniu paštu arba paskambinti. Ryšys su Jumis jam reikštų viską.

Nuoširdžiai,
Linda Sue.

Iš karto paskambinau. Linda Sue atsiliepė ir perdavė telefoną Pete.

„Pete, tai tavo vyresnysis brolis“.

Nebuvo jokio atsakymo. Girdėjau fone Lindą Sue primygtinai raginančią atsiliepti.

Jaučiau, kad jis kaupia drąsą kažką pasakyti.

„Pete!“ – sušukau garsiai.

„Harė Krišna“, – pasakė jis minkštai.

Likusią valandą dalinomės prisiminimais apie savo vaikystę ir trumpą bendravimą Prancūzijoje. Paprašiau Pete būti su manimi atviram ir jis papasakojo man, kad jo gyvenimas visiškai sužlugdytas.

„Kodėl man nepaskambinai?“ – paklausiau po kiek laiko.

Jis nutilo. „Neturėjau nė dešimties centų paskambinti“, – atsakė jis, – taip blogai buvo. Ir aš buvau sumišęs“.

„Esu tavo brolis“, – pasakiau. – Gali viskuo su manimi dalintis“.

Kai jis toliau tęsė savo istoriją, vos galėjau klausytis. Jis papasakojo kaip keletą kartų buvo pavogti jo skurdūs daiktai, o jis buvo sumuštas.

„Kaip viską ištvėrei?“ – paklausiau.

Jis vėl nutilo. „Kai tapdavo iš tiesų nepakenčiama, – tarė jis, – kartodavau Harė Krišna“.

Netekau žado.

„Nors elgiausi lyg pamišėlis, kai buvau su tavimi Prancūzijoje, visą laiką girdėjau tą mantrą ir ji įstrigo mano mintyse. Supratau, kad tai prieglobstis. Ir ji gelbėjo mane. Dėl visų išgyvenimų jau turėčiau būti miręs prieš daugelį metų.

Negalėjau patikėti savo ausimis!

„Tad ir toliau kartok, – pasakiau, – ir neatsisveikink su gyvenimu“.

„Dabar nebandysiu, – atsakė jis. Ačiū už skambutį“.

„Tai tik pradžia, – pasakiau. – Krišna atsakė į tavo maldas – ir mano taip pat“.

„Viešpats Krišna, kuris lyg patekanti saulė tamsoje, lyg valtis skęstančiajam, lyg gaivus lietaus debesis mirštančiam iš troškulio, lyg pasakiški turtai vargšui ar lyg neklystantis gydytojas tiems, kuriuos apniko skausmingiausios ligos, apsireiškė suteikdamas visiems mums palankumą“.

[Šri Vjasa, 51 tekstas, Rūpa Gosvamis, Padjavali]

Kitą dieną paskambinau ir pasakiau Pete ir Lindai Sue, kad atskraidinu juos ir du jos vaikus į Lenkiją, į Vudstoko festivalį dešimčiai dienų. Jie tylėjo.

„Mes neturime pasų, – pasakė Linda Sue. – Mes net gi neturime pinigų autobusu nuvažiuoti iki pasų skyriaus“.

„Aš viską sutvarkysiu, – atsakiau, – nesijaudinkit“.

„Tai stambus lošimas, – pasakė mano tarnas, kai padėjau ragelį. – Jis narkomanas, o ji taip pat. Labai sunku tokiems žmonėms atsisakyti narkotikų. Gali pasirodyti, kad tai tik laiko ir pinigų švaistymas“.

„Kol gyvas, tol yra viltis“, – atsakiau su šypsena.

Kai Pete ir jo šeima po 10 dienų atvyko, tarno žodžiai aidėjo mano galvoje. Ir iš tikrųjų, kai Pete ir Linda Sue išlipo iš automobilio, pamačiau, kad jų akys raudonos nuo narkotikų vartojimo.

„Suteiksiu visa ką geriausio ir priklausysiu nuo Viešpaties“ , – pasakiau švelniai, kai artinausi prie Pete ir stipriai jį apkabinau.

Per keletą dienų mes apgaubėme juos meile ir panardinome į nektaro vandenyną: Lenkijos Vudstoko festivalio Krišnos taikos kaimą. Jei jie ir būtų ketinę vartoti narkotikus, nebūtų buvę laiko – nė sekundės! Ir kodėl gi jie turėtų norėti? Mes atsivedėme juos į nuostabų Krišnos sąmonės pasaulį, kuriame kiekvienas žingsnis yra šokis, kiekvienas žodis – daina ir ten vyksta festivaliai kiekvieną dieną.

Indradyumna svami
Krišnos Taikos Gyvenvietė Lenkijos Woodstock`o festivalyje

 

Jie negalėjo patikėti savo akimis: milžiniška palapinė, prasado platinimas, kultūrinė paroda, bhaktų muzikinės grupės, žmonės, viskas. Mano dievo brolis BB Govinda Maharadža maloniai pavadino tai didžiausiu renginiu žemėje. Visa tai suminkštino jų širdis.

Jie nevartojo narkotikų per festivalį ir kitą savaitę. Po to nusivežėme juos į šiaurę, prie Baltijos jūros kranto, dviems paskutinėms mūsų vasaros festivalio turo savaitėms. Tai buvo žaibiškas tempas – bet mano nuostabai jiems visai nebuvo sunku.

„Mane visuomet traukė Indija, – vieną dieną pasakė Linda Sue. – Gal galėtumėte papasakoti man daugiau filosofijos? “

„Žinoma, galiu“, – atsakiau su šypsena.

Galiausiai ji tarė: „Būtent to aš visuomet ieškojau. Ir žinote ką, Maharadža? “

„Ne“, – atsakiau.

„Mes puolėme taip žemai. Mes tiek daug kentėjome. Jūs negalite įsivaizduoti, kaip dabar esame dėkingi“.
Vieną dieną Pete priėjo prie manęs ir pasakė: „Maharadža, kaip manai, ar bus gerai, jei pradėsiu kartoti mantrą su karoliais? “

„Žinoma“ , – atsakiau.

„Manau kartoti du arba tris ratus per dieną“, – pasakė jis.

„Nemažiau kaip 16“, – atsakiau su šypsena.

Jis iš nuostabos išsižiojo.

„Tau 53 metai, – pasakiau. Tau reikia pasivyti prarastą laiką“.

Jis dvejojo.

„Ar atsimeni, kaip meldeisi Krišnai, prašydamas pagalbos prieš 21 metus Paryžiuje? Tu stovėjai priešais Jį suglaustais delnais melsdamas malonės“.

Pete prisimerkė ir labai stengėsi prisiminti.

„Na, aš prisimenu, – pasakiau. – O Harė Krišna kartojimas – tai atsakymas į tavo maldas“.

Įtikintas Pete pasakė: „Gerai, 16 ratų“.

Tačiau jis negalėjo kartoti 16 ratų per dieną. Vietoj to jis pradėjo kartoti 32 ratus, jausdamas tokį didelį palengvėjimą ir nektarą, kylantį iš šventų vardų.

Po kelių dienų jis priėjo prie manęs ir pasakė: „Nuo šios dienos – prisiekiu – aš niekuomet nevartosiu narkotikų, negersiu alkoholio ir nerūkysiu cigarečių“.

„Tai sunki užduotis, – atsakiau. – Kai kurie žmonės sako, kad norint tai ištesėti, reikia įvykdyti visus reabilitacinės programos nurodymus ir įstoti į Anoniminių Alkoholikų bendriją. Retas, kuriam pavyksta nustoti tai daryti per vieną dieną ir niekuomet prie to nesugrįžti“.

Pete surimtėjo. Laikydamas maišelį su karoliais jis su įsitikinimu pasakė: „Bet dar rečiau gaunama šventų vardų malonė“.

Ką galėjau atsakyti? Ginčytis įrodinėjant priešingai reikštų, kad mano tikėjimas šventais vardais silpnesnis nei jo. O aš negalėjau leisti, kad mano jaunesnysis broliukas būtų pranašesnis už mane!

Baigiantis vasaros turui, Pete ir Linda Sue sugrįžo į Ameriką, bet ne į San Franciską. Jie suvokė, kad ten per daug pagundų. Vietoj to aš suorganizavau, kad jie apsigyventų bhaktų bendruomenėje Alačujoje, Floridoje. Tenykščiai bhaktai maloniai sutiko padėti jiems įsikurti namuose.

Mes palaikėme ryšį per pirmąjį mėnesį ir viskas klostėsi puikiai. Tada siekdamas padrąsinti Pete pasiūliau jam nukeliauti į Indiją.

Pirmąją Kartikos dieną mes susitikome Vrindavane. Jis kasdien tebekartojo 32 ratus ir buvo perskaitęs Krišnos knygą tris kartus, nuo pirmo iki paskutinio puslapio, kad pasiruoštų kelionei. Vaikštinėjant Vrindavano kaime jis išpūsdavo akis, kai jam rodydavau transcendentines vietas, apie kurias jis skaitė.

Po kelių dienų paklausiau, ar jam nėra per daug asketiška, turėdamas galvoje anksti prasidėjusią žiemą ir nehigieniškas sąlygas žmonių perpildytame kaimelyje.

Jis nusišypsojo ir atsakė: „Askezės, patiriamos čia, yra niekas, palyginus su tuo, ką esu patyręs. Man daug lengviau ištverti jas čia, nei tas, su kuriomis susidūriau namuose! Ir aš patyriau daug daugiau naudos apsvaigęs nuo šventų Krišnos vardų, nei nuo medžiagų, kurias vartojau Jungtinėse Valstijose!“

Kartikos mėnuo greitai ėjo į pabaigą. Džiaugiausi, galėdamas dalintis su savo broliu viskuo, ko išmokau per 35 metus būdamas bhaktas. Jis buvo geras klausytojas. Jis kentėjo tiek, kiek tik žmogus galėtų iškęsti ir todėl vertino palankią Krišnos sąmonės alternatyvą. Tapęs bhaktu nuo tos dienos, kai atsidavė Radhai ir Krišnai prieš 21 metus Paryžiuje, melsdamasis Jiems pačioje savo dvasinio gyvenimo vaikystėje – visa tai Viešpats priėmė į širdį ir galiausiai surengė galimybę atkeliauti Pete namo, į Šri Vrindavana dhamą.

Štai tokia yra vienintelės maldos neviltyje galia – ir tokia Krišnos palaiminimo mėnulio nepriežastinė malonė.

„Skendau kankinamame, bedugniame pasikartojančių gimimų ir mirčių sūkuryje. O Viešpatie, o beglobių drauge, o spindintis malonės mėnuli, prašau, tik šį vieną kartą, greičiau ištiesk Savo ranką ir išgelbėk mane“!

[Šri Rūpa Gosvamis, 61 tekstas, Padjavali]

indradyumna.swami@pamho.net

Indradyumna svamis
Indradjumna Swamis su bhakta Peteriu Vrindavane

If you have found a spelling error, please, notify us by selecting that text and pressing Ctrl+Enter.

Pakomentuok pirmas!

Palikti komentarą

Your email address will not be published.


*