Darbas yra toks, kokiu tu jį laikai

Krišna su karvėmis

Krišna nurodė Ardžunai veikti, bet mintyse atsižadėti atliktos veiklos rezultatų. Panašus ūkininko gyvenimas – jis gali planuoti savo darbą, bet ne derlių.

Darbas vyksta išorėje, tačiau mūsų požiūris į jį yra vidinis. Priklausomai nuo to, kaip esame nusiteikę, darbas mums gali pasirodyti tikra kančia, pažvelgus į jį kitaip įmanoma dirbti su malonumu, o išsiugdžius teisingą nuostatą veikiama transcendentiniame lygmenyje.

Sykį atokiame kaime keli žmonės statė šventyklą. Pro šalį keliaujantis išminčius paklausė vieno iš jų, skaldančio akmenis: „Ką darai?“ Darbininkas niūriai atsakė: „Ar nematai, kad skaldau akmenį? Tik pažiūrėk į mano rankas! Toks darbas – tikras pragaras, o tu dar klausi, ką aš darau!”

Išminčius atsakė: „Matau, kad skaldai akmenį, bet noriu sužinoti, kam visa tai?“ Akmenskaldys atsakė neturįs nė menkiausio supratimo ir aplamai jo tai nedomina.

Tada išminčius priėjo prie kito darbininko ir uždavė jam tą patį klausimą: „Ką darai?“ Vyras atsakė: „Skaldau akmenis. Toks mano darbas. Už aštuonias darbo valandas gaunu šimtą rupijų. Atlieku savo pareigą, nes turiu žmoną ir vaikų, kuriais privalau rūpintis.“

Išminčius jo paklausė: „Ar žinai, kam visa tai?“ Statybininkas atsakė: „Taip. Sako, bus pastatyta šventykla. Kol gaunu algą, man nesvarbu, ar statau šventyklą, ar kalėjimą.“

Tuomet išminčius prisiartino prie trečio darbininko, irgi skaldančio akmenis, ir paklausė to paties. Šis akmenskaldys atsakė: „Statome šventyklą, nes mūsų kaime jos nėra, todėl per šventes tenka kulniuoti ilgą kelią į gretimo kaimo šventyklą. Žinai, kas kartą, kai trenkiu į akmenį, girdžiu nuostabią muziką – šventyklos statyba išjudino visą snaudžiantį kaimą ir įnešė į jo gyvenimą šventišką nuotaiką.“

Išminčius pasidomėjo: „Ar ilgai teks dirbti statybose?“ Vyras atsakė: „Kažkaip negalvoju apie laiką. Kai tik pabundu, skubu į darbą ir imu skaldyti akmenis. Praleidžiu čia visą dieną, išskyrus mažą pertraukėlę po pietų. Kai grįžtu namo ir užmiegu, sapnuoju šias statybas ir jaučiuosi dėkingas, kad galiu mėgautis savo darbu. Iš tiesų, esu palaimintas.“

Trys žmonės – trys skirtingi požiūriai į darbą. Pirmajam darbas prilygo pragarui, antrasis laikė jį savo pareiga, o trečiasis galvojo, kad tai, ką jis gali daryti, yra palaiminimas. Jei pačiam darbui būtų būdingos geros ar blogos ypatybės, tada visi trys jaustų tą patį. Iš tikrųjų, darbas nėra nei geras, nei blogas. Mus trikdo ne pats darbas, o kažkas subtilesnio – mūsų požiūris į jį. Išmintingasis dirba visų labui, kuomet neišmanėliai dirba tik dėl savęs ar savo artimųjų.

Žmogus Krišnos sąmonėje ar dorybės lygmenyje nevengia dirbti už atlyginimą, jo nebaugina mintis, kad tai – veikla dėl rezultatų, kuri užtraukia nepageidaujamą atoveikį. Be to jis nejaučia neapykantos tam, kas apsunkina kūną. Toks asmuo dirba nebijodamas varginančių savo pareigos pasekmių. Jis gali dirbti gamykloje, bet nesieja savęs su nei darbu gamykloje, nei su kitais darbininkais. Jis tiesiog dirba dėl Krišnos. Pašvęsdamas darbo vaisius Krišnai, jis veikia transcendentiniame lygmenyje ir visada jaučiasi patenkintas.


Harė Krišna!
Dhirašanta dasa Goswami