„Du vilkai“ (JŠ Sačinandana Svamis)

sacinandana-swami

Kartą berniukas atbėgo pas senelį, labai supykęs ant ką tik su juo neteisingai pasielgusio draugo.

„Papasakosiu tau istoriją,– tarė senelis.– Aš irgi kartais jausdavau neapykantą tiems, kurie daug ką iš manęs atėmė nė kiek dėl to nesielvartaudami. Tačiau neapykanta jus tik išsekina, o jūsų priešo nežeidžia. Tai tas pats tarsi pačiam gerti nuodus ir tikėtis kad priešas mirs. Tokios emocijos ne kartą yra mane kankinusios.“

Senelis tęsė, „Rodos lyg mano viduje tupėtų du vilkai, vienas geras, kuris nieko blogo nedaro, o kitas – piktavalis. Pirmasis vilkas sutaria su visais ir neįsiskaudina, jei nebuvo siekiama sąmoningai įskaudinti. Jis kovoja tik tuomet, kai to reikia, ir tinkamu būdu. Visą savo kovos energiją jis taupo tokioms kautynėms.

O štai antrasis vilkas kupinas pykčio. Menkiausia priežastis iššaukia jame įniršį. Jis visada pešasi su visais, net be jokios priežasties. Jis net neturi kada susimąstyti, nes jo pyktis ir neapykanta tokie stiprūs. Tačiau jo pyktis bejėgis, jis nieko nekeičia.

Kartais išties nelengva gyventi su šiais dviem vilkais manyje, nes abudu nori užvaldyti mano dvasią.“

Berniukas įdėmiai pažvelgė seneliui į akis ir pasiteiravo, „O kuris laimi, seneli?“

Senelis nusišypsojo ir santūriai paaiškino, „Tas, kurį maitinu.“

If you have found a spelling error, please, notify us by selecting that text and pressing Ctrl+Enter.

Pakomentuok pirmas!

Palikti komentarą

Your email address will not be published.


*