Karvė ir jautis – kas jie?

Krišna su veršeliu ir karve

Karvė yra centrinis visos visatos gyvūnas. Ne tik mūsų planetos, bet ir visos visatos. Karvė yra vienintelis gyvūnas, kuris teikia patį brangiausią visoje visatoje produktą, kuris yra… pienas. Vertingesnio dalyko už pieną nėra visoje visatoje. Ir būtent karvės pienas. Visa, kas mus supa, sudaryta ne tik iš grubaus kūno, bet ir subtilios energijos. Lyginti pieno subtiliąją pusę su jo grubia, fizine, yra tas pats, kaip lyginti vandenyną su bala. Bala – materiali pieno prigimtis, o vandenynas – subtilioji prigimtis.

Pienas yra vienintelis produktas visoje visatoje, kurį kasdien vartojant bet kuris žmogus gali greitai išvystyti subtiliuosius galvos smegenų audinius, kurie atsako už mūsų dvasinius, dorovingus veiksmus. Gyvoji būtybė, kuri kasdien maitinasi karvės pienu, labai greitai ir staigiai išvysto savo dvasines – dorovingas charakterio savybes ir gebėjimą atskirti, kas dvasinga, kas teisinga, kas neteisinga.

Dabartiniame, Kali amžiuje, demoniškos prigimties žmonės praktiškai diskreditavo pieną ir karves sąmoningai. Visa pramonė kuriama, pasaulėjauta kreipiama karvių sunaikinimui.

Vedų raštuose, skyriuose, kuriuose aprašomi tam tikrų veiksmų pasekmės, t.y., – karma, sakoma, kad už karvės nužudymą žmogus neša tokią pačią karminę reakciją kaip už savo motinos arba brachmano – šventiko, nužudymą. Šeši žmonės, šeši nusikaltėliai neša atsakomybę už karvės žudymą – kas leido ją nužudyti, kas ją nužudė, kas pardavė, kas nupirko, kas pagamino, kas suvalgė. Kodėl visatos įstatymai taip gina karvę?

Karvė teikia penkis visatos brangakmenius: pieną, jogurtą, ghi – lydytą sviestą, mėšlą ir šlapimą. Šiems penkiems brangakmeniams nėra analogo ir būti negali. Vien tik pienas žmoguje išvysto dvasinį-dorovingą charakterį, t.y., pakelia jį iki dorybės gunos, iki dieviškumo. Žmogus, esantis neišmanymo ir aistros gunų įtakoje, negali suvokti vedinių žinių, todėl mums reikia gerti karvės pieną, jei norime suprasti sunkiai suvokiamas žinias. Neišmanymo ir aistros gūnų veikiamas žmogus gali klausytis vedinių žinių ir net galvoti, kad jis viską supranta, tačiau iš tikrųjų nieko nesuprasti. O kasdienis pieno vartojimas žmogaus sąmonę pakelia iki dorybės gunos, kuri yra tramplynas į transcendenciją.

Demonai, demoniškos gyvosios esybės žino, kad karvė yra šių penkių brangakmenių nešiotoja. Todėl, manipuliuodami DNK, genų inžinerijos pagalba, jie kryptingai kreipia žmonių sąmonę link klaidingų įsitikinimų, kurie visą žmoniją veda į degradaciją. Žmonės ima nuoširdžiai tikėti, kad piene yra kazeinas, kad jis kenksmingas ir t.t.

Vedų šventraščiai nurodo, kad didžiausias neišmanėlis yra tas, kuris skerdžia karves, nors pieno jam visiškai pakanka. Vedų raštuose yra tokia malda: „Mano Viešpatie, Tu linki gero karvėms ir brahmanams, o taip pat visai žmonijai ir pasauliui“ (Višnu Purana 1.19.65). Ši malda ypač pabrėžia, kad reikia globoti karves bei brahmanus. Brahmanai ­ – tai dvasinio švietimo simbolis, o karvės – paties vertingiausio maisto, pieno, simbolis. Šios dvi gyvųjų būtybių rūšys – brahmanai ir karvės – turi būti ypatingai globojamos. Būtent tai byloja apie tikrąją civilizacijos pažangą. Šiuolaikinė žmonių visuomenė apleido dvasinį pažinimą ir skatina karvių žudymą. Vadinasi žmonių visuomenė eina neteisinga kryptimi – tiesia sau kelią į pražūtį.“

Šrimad Bhagavad – senoviniame vedų šventraštyje, kuris, beje, išleistas ir lietuvių kalba, nuo 1.16.18 teksto pasakojama alegorinė istorija apie jaučiu pasivertusį religinių principų įsikūnijimo pokalbį su mūsų visų motina Žeme, pasivertusia į karvę.

“Dharma, religijos principų įsikūnijimas, klajojo pasivertęs jaučiu. Jis sutiko karvės pavidalu įsikūnijusią žemę, sunykusią, ašarų sklidinom akim. Ji buvo prislėgta sielvarto tarytum motina, praradusi kūdikį, ir Dharma ją užkalbino.

[Jaučiu pasivertęs] Dharma paklausė: O gerbiamoji, kur tavo jėgos ir žvalumas? Kodėl tavo veidą temdo juodas sielvarto šėšėlis? Galbūt tu kenti nuo vidaus ligų, o gal tave kankina mintys apie giminaitį, kuris yra toli nuo tavęs?

Aš netekau trijų kojų ir dabar stoviu tik ant vienos. Gal tu sielojiesi dėl mano būklės? O gal nerimauji dėl to, kad nuo šiol tave engs įstatymų nepaisantys mėsėdžiai? Gal tu liūdi todėl, kad žmonės liovėsi atnašavę aukas ir pusdieviai nebegauna jiems priklausančių aukų dalies? O gal tau sielvartą kelia gyvųjų būtybių kančios dėl sausros ir bado?

Gal tau skauda širdį dėl nelaimingų moterų ir vaikų, kuriuos nesąžiningi vyrai paliko likimo valiai? O gal esi nelaiminga dėl to, kad mokslo deivę išnaudoja brahmanai, pamynę religijos principus? Ar gal tau skaudu matyti, jog brahmanai tarnauja valdovams, negerbiantiems brahmaniškos kultūros?
Kali amžiaus paveikti, valdovai pametė galvas, ir valstybėje siaučia netvarka. Gal ši netvarka kelia tau sielvartą? Dabar žmonės nebepaiso jokių taisyklių bei apribojimų ir valgo, miega, geria ar mylisi bet kada ir bet kur. Ar dėl to tau liūdna?

O motina Žeme, Aukščiausiasis Dievo Asmuo Hari nužengė kaip Viešpats Šri Krišna, kad palengvintų tavo sunkią naštą. Visi Jo žaidimai yra transcendentiniai ir tiesia kelią į išsivadavimą. Dabar, kai Jo nebėra šalia, tu turbūt galvoji apie Jo žaidimus ir liūdi, kad jie liko praeity.
O motina, vkisų turtų šaltini, sakyk, kokios nelaimės tave šitaip išsekino? Man regis, tai visagalis laikas, įkvepiantis net galingiausiuosius, pasiglemžė tavo laimę, kuria žavėjosi netgi pusdieviai.

Žemės dievybė [pasivertusi karve] atsakė religijos principų įsikūnijimui [pasivertusiam jaučiu]: O Dharma, tu ir pats žinai atsakymą į savo klausimą, ir vis dėl to aš tau atsakysiu. Kadaise ir tu stovėjai ant keturių kojų ir Viešpaties malone buvai laimės šaltinis visatai.

Viešpačiui būdingi teisingumas, švara, neabejingumas kito nelaimei, gebėjimas sulaikyti pyktį, vidinis pasitenkinimas, tiesumas, proto tvirtybė, sugebėjimas valdyti jusles, atsakomybės jausmas, nešališkumas, pakantumas, mokėjimas išlaikyti pusiausvyrą, ištikimybė šventraščių tiesioms, išmintia, abejingumas jusliniams malonumams, gebėjimas vadovauti, narsa, įtakingumas, galia įgyvendinti ir tai, kas neįmanoma, pareigingumas, visiška nepriklausomybė, meistriškumas visame kame, tobulas grožis, giedras ramumas, geraširdiškumas, sumanumas, švelnumas, kilnumas, ryžtingumas, tobulas visų mokslų išmanymas, gebėjimas pasiekti Savo, disponavimas visais malonumų objektais, džiaugsmingumas, tvirtumas, ištikimybė, šlovė, garbinimas, didybės nebuvimas, tai, kad Jis yra Dievo Asmuo, amžinatvė ir daugelis kitų transcendentinių amžinų nuo Jo neatskiriamų ypatybių. Tačiau Dievo Asmens Viešpaties Šri Krišnos – didžiausio gėrio ir grožio šaltinio – transcendentiniai žaidimai žemėje jau baigėsi. Jam išėjus, visur pasklido Kali amžiaus įtaka, ir tai mane labai liūdina.“

Šrila Prabhupada – ypatinga, neapsakomai šviesi asmenybė, atnešusi mums vedinę kultūrą į vakarus, šitą istoriją aiškina, kad jautis šioje istorijoje simbolizuoja dorovės principus, o karvė – žemę. Kai jautis ir karvė laimingi, laimė šypsosi ir viso pasaulio žmonėms, nes jautis padeda auginti grūdus laukuose, o karvė aprūpina žmoniją pienu – stebuklingu maistu, kuriame yra visų žmogui reikalingų medžiagų. Keturios jaučio kojos – keturi religijos principai – asketiškumas, švara, gailestingumas ir teisingumas. Dėl Kali amžiaus įtakos, dėl nežabotai plintančios bedievystės, vyrų nevaržomos aistros moterims, dėl moterų prarasto dorovingumo, dėl visuotino polinkio svaigalams, išnyko keturi principai ir liko tik vienas – teisingumas.

Vis labiau įsigalint Kali amžiui, tolydžio trumpės ir žmogaus gyvenimas, silps atmintis, nyks gailestingumas ir susvyruos moralės bei religijos nuostatos. Kadangi Dharma – religijos principai, bus užmiršti (trys ketvirčiai jų išnyks palyginus su Aukso amžiumi buvusiais principais), šis simbolinis jautis stovėjo ant vienos kojos. Kai trys ketvirčiai žmonijos tampa bedieviais, gyvūnų padėtis tampa nepavydėtina.

Kai žmonės vykdo savo religines pareigas, visa gamta susitelkia žmogaus poreikių aprūpinimui – lietūs lyja tiek, kiek reikia, saulė šviečia tiek, kiek reikia, karvės laimingos duoda begalės pieno, o vaismedžiai apsipylę vaisiais, kuriuos gali valgyti kiekvienas. Tačiau dabartiniai žmonės susitelkę į skerdyklų ir fabrikų statybas ir kad ir kiek augtų vadinama technologinė pažanga, vis dar daugybė žmonių badauja visoje žemėje.

Šventraščiai nurodo, kad moterys, brahmanai ir karvės Kali amžiuje bus menkinami ir palikti be globos. Įsitvirtinus nesantuokiniam bendram gyvenimui daugeliu moterų ir vaikų nieks nesirūpins. Jau prieš 5000 metų buvo numatyta, kad dėl vyrų abejingumo ir pareigų nevykdymo moterys ims siekti nepriklausomybės nuo vyrų ir santuoka virs tik formaliu tarpusavio susitarimu. Vaikais taip at dorai nieks nesirūpins ir netgi inteligentiškose šeimose vaikai bus „užkišami“ žaislais ir saldumynais vietoj to, kad būtų auklėjami pagal tikrąsias vertybes dorais, religingais žmonėmis.

Valgis, miegas, savigyna ir dauginimasis – tai gyvybiniai kūno poreikiai, būdingi ir gyvūnams, ir žmonėms. Tačiau gyvūnas šiuos poreikius gali tenkinti kaip gyvulys, o žmogus turėtų visuomet prisiminti tai, kas jį skiria nuo gyvūno.

Dar vienas Kali amžiaus požymis – apgailėtina karvių būklė. Melžti karvę – tai gauti religijos normas skystu pavidalu. Didieji praieties išminčiai gyveno vien tik pienu. O dabar daugelio žmonių organizmas tiek užsiteršęs, tiek paniręs į neišmanymo guną, kad netgi netoleruoja pieno. Pieno toleravimas yra didžiulė šių laikų sėkmė žmogui, tai reiškia, kad žmogus praeitą įsikūnijimą gyveno dorybingai ir šiame gyvenime taip pat nėra užsiteršęs neišmanymo guna.

Veršelis – džiaugsmo karvei šaltinis, kaip ir kiekvienai mamai yra jos vaikas. Laiminga karvė duoda daug pieno. Kali jugos veršeliai atskiriami nuo mamos, karvė stovi pilnomis ašarų akimis, o ją melžia dirbtinėmis priemonėmis. O kai karvė nebeduoda pieno, ją išveža į skerdyklą. Toks žiaurumas yra visų šiuolaikinės visuomenės nelaimių priežastis. Žmonės nebesuvokia, ką jie daro savo ekonominio klestėjimo vardan. Tik tada, kai karvės ir jaučiai jausis saugūs ir visais atžvilgiais laimingi, laimė įsiviešpataus ir žmonių visuomenėje. Karvė yra laikoma viena iš septynių žmogaus motinų. Pieno nebeduodančią karvę vežti į skerdyklą yra tas pas, kaip žudyti savo nuosavą mamą, kai ji pasensta ir ima kelti daug rūpesčių.

Ginti žmonių ir gyvūnų gyvybę – tiesioginė ir svarbiausia valdžios pareiga. Valdžia turi griežtai vadovautis šiuo principu, nesudarydama jokių išimčių. Senais laikais žmonių ir gyvūnų gyvybė buvo vienodai ginama, toks yra Dievo karalystės įstatymas.

Šrimad Bhagavatam 1.17.10-11 tekstuose sakoma, kad valdovas, kurio karalystėje siaučia piktadariai, kankinantys visas gyvąsias būtybes, netenka gero vardo, jo amžius sutrumpėja ir jis praranda galimybę kitą gyvenimą gauti geresnį kūną. Be jokių abejonių, pirmutinė valdovo pareiga – padėti kenčiantiems.

Taigi, klestinčios, laimingos karvės ir jaučiai – visuomenės gerovės pagrindas. Kuo visuomenė labiau linkusi į egoizmą, žiaurumą, kuo labiau savų poreikių tenkinimas iškeliamas į viršų kaip aukščiausia vertybė, tuo labiau kenčia visi gyvūnai. Ir žmonės kartu su jais. Karvės prienas, pieno produktai – visiškos dorybės gunos produktai. Jie kelia pasibjaurėjimą tiems, kurie yra užvaldyti neišmanymo gunos, nes yra visiškai kitos prigimties.

Parengė Arcana Siddhi dd. (Asta Ivaškevičiūtė)

If you have found a spelling error, please, notify us by selecting that text and pressing Ctrl+Enter.

1 Comment

  1. Prisimenu kaip būdamas karioumeniai pries 22 metus labiausiai ko buvau pasiilgęs, tai butent pieno… Bet tuomet tu žinių neturedamas net neitariau kokia vertę turi pienas. Ir dabar jeigu bent pora dienų neisgeriu pieno jau labai pasiilgstu. Svarstau kad gal kai baigsis labai aktyvus gyvenimo laikotarpis išbandyti pieno dieta kur visus metus vartojamas tik pienas ir nieko daugiau.

Palikti komentarą

Your email address will not be published.


*