Kaip jau praeitame straipsnyje aptarėme, karvės, karvių globa, jų teikiami produktai yra žmonijos kultūros ir civilizacijos, dvasinės ir socialinės evoliucijos pagrindas.
Visi karvės teikiami produktai turi nepaprastai didelę svarbą ir reikšmę žmogui. Kokie tai produktai? Pienas, rūgštaus pieno produktai, sviestas, šlapimas, mėšlas. Subtiliu lygmeniu pieno produktai maitina žmogaus intelektą, psichiką. Kol kūdikiai geria tik pieną, kaip maloniai jie kvepia, tiesa? Apskritai malonus kvapas – dorybės gunos požymis. Tie žmonės, kurių gyvenime dominuoja dorybės guna – kurių dienos ritmas, mityba, rūbai, veikla, mintys ir žodžiai yra dorybingi, jų kūno kvapas visiškai kitoks, nei tų, kurie gyvena panirę į neišmanymo guną, pvz., piktnaudžiaujantys alkoholiu, rūkantys, neprisižiūrintys kūno ir rūbų švaros… Dezodorantai sukurti aistros gunos žmonėms, kurie neturi kada praustis, bet nori kvepėti.
Pienas, būdamas visiškos dorybės maisto produktas, visą žmogaus būtį panardina į dorybę. Pienas – tai motiniškos meilės energija. Kai mama su meile pagalvoja apie savo vaikelį, jai ima skirtis pienas. Taip ir karvės pienas yra besąlygiškos motinos meilės savo vaikui energija, maistas, atiduotas laisva valia.
Šiais, vaidų, apgaulės, nesantaikos ir iškreiptų vertybių laikais, demoniškos prigimties žmonės siekia karvės pieną kaip galima labiau apjuodinti, diskredituoti, įtikinti žmones, kad tai nuodai ir kaip galima labiau išimti iš kasdienio žmonių raciono. Tačiau tokia tendencija yra ne tik dėl karvės, bet ir dėl motinos pieno. Yra mitas, kad jei motina ilgai maitins pienu savo vaiką, susirgs pati arba susargdins vaiką. Kad vaiką nuo motinos pieno būtina atjunkyti pasiekus tam tikrą amžių. Kad pirktiniai pieno mišiniai turi daugiau vitaminų ir vaiko vystymuisi reikalingų mineralų. Ajurveda – senovinis mokslas apie tai, kaip žmogui gyventi ilgai ir sveikai dorybės gunoje, sakoma, kad kuo ilgiau mama maitina savo kūdikį pienu, tuo labiau vaikas mylės savo mamą ir tuo labiau prie jos prisiriš, tuo labiau ja rūpinsis suaugęs, tuo ramesnė jo psichika bus ir tuo laimingesnė vaikystė, o veliau ir suaugusio žmogaus gyvenimas.
Pieno prigimtis yra meilė. Pienas formuojasi esant milžiniškai, nesavanaudiškai, tyrai meilei. Karvė taip pat mama. Ji ganosi pievoje, ėda žolę ir mąsto apie savo namus, vaikus, žmones, kurie ja rūpinasi. O grįžusi į tvartą prašosi pamelžiama. Pienas – tai karvės kraujas, atiduotas su meile ir laisva valia. Kai žmogus geria karvės laisva valia su meile duotą pieną, vystosi ir auga jo intelektas, jo subtilusis kūnas.
Pienas turi mėnulio energiją, kaip ir perlai. Sakoma, kad Indijoje paprastus upės perlus tam tikru būdu verda piene ir taip juos padaro vertingais tarsi jūriniais perlais. Pienas užpildo žmogų odžasu – gyvybine energija, palaikanti žmogaus sveikatą, gyvybingumą, proto aiškumą.
Odžasas – tai energija, kuri mūsų kūne gaminasi naktį, miego metu. Jei ryte atsibundame valūs ir pailsėję, reiškia, kad naktį, miego metu, prisipildėm mėnulio energija, odžasu. Kadangi pienas yra mėnulio energija, jis ir turėtų būti geriamas tada, kai saulės įtaka sumažėjusi ir sustiprėjusi mėnulio įtaka, t.y., anksti ryte arba vakare.
Mokslininkai pastebėjo, kad pienas ilgai virškinamas produktas ir iš to priėjo prie išvados, kad tai pieno blogoji pusė. Tačiau pienas sukurtas, kad ilgai virškintųsi. Vakare išgertas pienas visą naktį ramiai guli skrandyje ir skleidžia savo stebuklingą energiją. Kai bet kuris produktas suskaidomas skrandžio rūgščių ir fermentų, jis nustoja teikti savo subtiliąją energiją mūsų subtiliam kūnui ir pavirsta į cheminius elementus fiziniam kūnui. O juk mes esame ne tik kaulai, raumenys ir kraujas, mes turime ir subtiliąją, energetinę sandarą, kurios mityba retas kuris rūpinasi.
Kuo toliau, tuo labiau mažėja žmonių, kurių organizmas priima pieną. Tai yra tikra mūsų laikų problema. Kad suprastume, kodėl žmogus netoleruoja pieno, reikia šiek tiek trumpai pasiaiškinti apie materialų pasaulį valdančias tris gamtos jėgas – gunas – neišmanymo, aistros ir dorybės.
Taigi, senoviniai vedų šventraščiai aiškina, kad visa kas gyva yra veikiama trijų gamtos jėgų, kurios tarpusavyje nuolat kaunasi. Tai viršų ima neišmanymo guna, tai aistros, tai dorybės. Ypač, jei žmogus neugdo savyje sąmoningumo ir nesistengia kryptingai savo gyvenimą kreipti dorybės gunos link.
Bhagavad Gitoje, vedų brangakmenyje, kuris taip pat išleistas ir lietuvių kalba, Pats Aukščiausiasis Dievo Asmuo aiškina apie visatos veikimo dėsnius. Bhagavad Gitoje Jis aiškina, kad Dorybės guna skaistesnė už kitas, apšviečia ir atleidžia nuo atoveikio už visas nuodėmes. Dorybės gunos veikiamą žmogus pilnas laimės ir žinojimo. Dorybės guna – tai platesnės žinios ir stipresnis laimės jausmas. Aistros guną gimdo nežaboti geiduliai ir norai, ir dėl to žmogus priverstas nuolat veikti.
Neišmanymo gunos pagimdyta tamsa – visų žmonių paklydimo priežastis. Šios gunos pasekmės – beprotystė, tingumas ir mieguistumas.
Iš dorybės gunos kyla tikrasis pažinimas, iš aistros gunoa – godumas, o iš neišmanymo gunos kyla kvailybė, beprotybė ir iliuzija. Neišmanymo gunos apimti žmonės tariasi viską žiną, savo neišmanymą pagrindžia įdorydomais, sukuria netgi visą filosofiją savo beprotybei paremti, tačiau tai tik iliuzija.
Yra posakis „panašus traukia panašų“. Dorybės gunos įtakojamas žmogus natūraliai, net nesusimąstydamas renkasi dorybės gunai priklausantį maistą ir bjaurisi neišmanymo gunos maistu. O tas, kuris minta neišmanymo gunai priklausančiu maistu, tas bjaurisi dorybės gunai priklausančiais maisto produktais. Bhagavad Gitoje Aukščiausiasis Dievo Asmuo aiškina, kad valgis, patinkantis tiems, kurie yra dorybės gunos, ilgina gyvenimą, apvalo būtį ir suteikia jėgų, laimės bei pasitenkinimo. Toks maistas sultingas, riebus, sveikas ir mielas širdžiai. Pernelyg kartus, rūgštus, aštrus, pikantiškas, sausas bei deginantis valgis patinka tiems, kurie yra aistros gunos. Šitoks maistas sukelia kančias, sielvartą, ligas. Valgis, paruoštas anksčiau kaip prieš tris valandas iki valgant, beskonis, sugedęs ir dvokiantis, susidedantis iš kitų valgyto maisto likučių bei neliečiamųjų dalykų, patinka tiems, kurie yra tamsos gunos. Taigi tie, kurie valgo sugedusi (pvz., pelėsinis sūris, kelias dienas šaldytuve pastovėjęs, daug kartų šildytas maistas) maistą, prievartos produktus (mėsa, žuvis, kiaušiniai), vartoja alkoholį (net „saikingai“) ir kitus intoksikantus (cigaretės, kava, arbata) – arba bjaurėsis pienu, arba tiesiog jo netoleruos.
Karvės pienas – vienas iš pačių švariausių dorybės gunos produktų. Jis, pienas, nepriima nieko, kas yra neišmanymo ar net aistros gunos paveikta. Su pienu netgi galima tikrinti kitus maisto produktus, kiek jie turi dorybės energijos. Pvz., bananas, datulė – dorybės gunai priklausantys produktai. Sumaišyti su pienu jie pastarojo nesutrauks. O braškės, avietės ir pan. – sutrauks. Taip ir žmonės, kurie yra valdomi neišmanymo, aistros gunų, netoleruoja pieno. Pieno netoleravimas taip pat gali būti ženklas dorybingų darbų trūkumo praeituose gyvenimuose. O pieno toleravimas kaip tik simbolizuoja tai, kad žmogus praeituose gyvenimuose buvo dorybingas ir dabar nusipelnė galimybę gerti pieną ir dvasiškai tobulėti.
Tačiau, jei organizmas netoleruoja pieno, nereiškia, kad jo reikia atsisakyti. Galima gerti pieną, bet mažais kiekiais, tokiais, kuriuos organizmas gali pakelti. Pienas – tai visų pirma energija, o dėl palankaus pieno poveikio nereikia jo prisigerti litrais, ypač jei organizmas netoleruoja. Pienas geriamas arba ryte, nuo 5 val. ryto vėliausiai iki 9-10 val., arba vakare, 18-19 val., vėliausiai 20 val. Pienas geriamas vienas, jis nemaišomas, „neužkandamas“. Apskritai po 19 val. rekomenduojama daugiau nebevalgyti, tad išgerti tuo metu pieno, ant tuščio skrandžio – palanku. Vėliau jau prasideda neišmanymo gunos laikas ir pienas, išgertas neišmanymo gunos laikotarpiu, neutralizuoja neišmanymo guną, tačiau visa savo palankia jėga neatsiskleidžia. Taip pat pienas geriamas karštas, su prieskoniais. Ryte galima pasaldinti su medumi, o vakare geriau medaus nedėti. Vakare valgomi saldumynai neigiamai veikia psichiką.
Kokia žmogaus individuali pieno dozė, jis gali nustatyti pats. Jei ryte atsikėlus nosis yra užsikimšusi, liežuvis apneštas baltomis apnašomis, akys traiškanotos – reikia sumažinti išgeriamo pieno kiekį. Jei naktį miegas neramus, tuomet, vadinasi, pieno kiekis per mažas, jį reikia padidinti.
Jei žmogus kasdien vakare geria pieną (jam tinkamą kiekį), jis palaipsniui pasipildo odžasu ir tokiu būdu gali išsigydyti daugelį ligų. Visi žino, kad bent jau anksčiau kenksmingose sąlygose dirbantiems žmonės duodavo gerti pieno. Pienas neutralizuoja nuodus, išveda toksinus iš organizmo, netgi radiaciją.
Lektorius Sergejus Serebriakovas (Сергей Владимирович Серебряков) paskaitų cikle apie vedinę mitybą pasakojo atvejį iš savo patirties, kaip susipažino su moterimi, kuri papuolė po radiaciją Černobilio avarijos metu. Radiacija pažeidė jos akis, gydytojai niekuo nebegalėjo padėti. O viena močiutė patarė išbandyti vieną senovinį rusų receptą – lašinti pieną į akis. Moteris lašino pieną į akis ir visiškai pasveiko.
Pienas taip pat padeda atsikratyti įvairių priklausomybių. Jei akoholikai gertų pieną, jie palaipsniui atsikratytų priklausomybės. Bet, dažniausiai, jie jo negeria arba geria ne laiku ir netinkamai paruoštą, pvz., šaltą, užsikąsdami kuo nors. Pienas – ne gėrimas, tai maistas. Lektorius Sergejus Serebriakovas pasakojo, jog savo akimis yra matęs, kad žmogui, visiškai panirusiam į neišmanymo guną, netgi pūslės iššoka ant rankos, užlašinus lašelį pieno. Į neišmanymą,pykčius, konfliktus, neapykantą, godumą, pagiežą panirę žmonės visiškai negali pakęsti to, kas yra tyra ir nesavanaudiška meilė – karvės pienas.
Kodėl pieną rekomenduojama gerti ant tuščio skrandžio ir vieną? Todėl, kad pienas – įnoringas maisto produktas, jis derinasi tik su kitais visiškos dorybės maisto produktais. Taip pat pienas turi savybę 10 kartų sustiprinti kitų maisto produktų poveikį. Tai galima panaudoti verdant vaistažoles piene. Bet jei maistui vartojami nuodingi produktai ir užgeriami pienu, nuodai taip pat ima veikti 10 kartų stipriau. Kava su pienu 10 kartų nuodingesnė nei be pieno.
Taip pat gal kai kurie jau pastebėjo – verdant pieną jis ilgiausiai neužverda. Tačiau užtenka nusisukti, užsiplepėti, tučtuojau išbėga. Pienas – dorybės produktas, jis „nemėgsta“ nieko, kas yra neišmanymas ir aistra. Verdant pieną reikia melstis, medituoti, kitu atveju, jei panirsim į neišmanymą ar aistrą, jis „bėgs“ nuo mūsų.
Pienas turi galingą valymo nuo blogos energetikos efektą. Įlašinus pieno į vandenį (taip pat kaip ir įtrupinus į vandenį karvės mėšlo), galima valyti energetiškai užterštas vietas, indus, rūbus ar pan. Taip pat pienas nuima nužiūrėjimus, prakeikimus – žmogaus užsiteršimą bloga energija. Jei žmogus staiga ima jaustis blogai, galima pienu pasitepti bent jau pagrindines čakras, o idealiausiu atveju – užsipilti ant savęs kibirą pieno.
Taip pat pienas suteikia grožio. Ne veltui yra posakis „kaip iš pieno plaukusi“. Jei sakytume „kaip iš degtinės plaukęs“, sutikite, visai kitas vaizdinys mintyse išplaukia. Pienu galima praustis, jį galima naudoti odos ir plaukų priežiūrai.
Taigi, pabaigai, Bhagavad Gitos 14.17 komentare Prabhupada sako, kad jei mes norime iš visuomenės pašalinti neatsakingumą, turime mokyti žmones dorybės, kadangi dorybės gunoje žmogus mato daiktus, kokie jie yra. Jei žmonės pasieks dorybės guną, tada visuomenėje klestės taika ir ramybė. Jei žmonės pagaliau ir vėl ims gerbti karves, mūsų motinas-maitintojas, gers pieną, vartos pieno produktus, atsisakys prievartos bei sąmonę slopinančių produktų, visuomenė ir vėl ims klestėti.
Parengė Arcana Siddhi dd (Asta Ivaškevičiūtė)
