Karvių ir jaučių globa – visuomenės klestėjimo pagrindas

Karvė su teliuku

Ar kada uždavėte sau klausimą, kodėl vedinėje kultūroje karvė ir jautis yra labai gerbiami ir, netgi, garbinami?

Šis pasaulis yra gerokai sudėtingesnis, negu mes galime jį pažinti naudodamiesi savo juslėmis – rega, klausa, lytėjimu, uosle, skoniu… Štai ir karvė ar jautis. Mes galime žiūrėti į juos ir matyti papraščiausius galvijus, eilinius gyvūnus, tokius kaip šunys, asilai ar katės. Bet jei pažiūrėtume šventraščių akimis, suprastume kur kas daugiau nei vadovaudamiesi tik savo juslėmis, patyrimu ir vaizduote.

Šrila Vjasadeva suskirstė Vedas, papildė įvairiais šventraščiais, tokiais kaip Mahabharata, Puranos, Vedanta-sutros, Joga daršana. Visa vedinė literatūra yra unikalus jo indėlis. Ir visuose savo raštuose jis skyrė ypatingą dėmesį karvėms. Daugiausiai Puranos šlovina karves. Mahabharatoje yra visas skyrius, skirtas karvės garbinimui. Jo tėvas, Parašara Munis, parašė knygą pavadinimu “Kriši-Parašara”, kurioje jis šlovina karvę su buliumi.

Brahma-vivarta Puranoje sakoma, kad visi pusdieviai gyvena karvės kūne. Visos šventos vietos yra jos kojose. O sėkmės ir turtų deivė Lakšmi gyvena karvės širdyje. Asmuo užsidėjęs ant kaktos tilaką iš purvo, prie kurio lietėsi karvės kanopos, išsyk pasiekia rezultatą, kaip nusimaudžius visose šventose vietose. Jį lydi sėkmė kiekviename žingsnyje. Vieta, kurioje gyvena laimingos karvės, yra šventa; žmogus miręs tokioje vietoje beabejo išsyk išsivaduoja.

Karvės Yra ypatingai brangios ir Aukščiausiajam Dievo Asmeniui. Viešpats yra brahmaniškosios kultūros ir karvių globėjas. Valdovas nesirūpina kaliniais asmeniškai – juos prižiūri griežtas jo atstovas. Lygiai taip ir visuomenė, nesirūpinanti karvėmis ir nepuoselėjanti brahmanų kultūros, nėra tiesiogiai Viešpaties globojama. Nesirūpindama karvėmis ir neugdydama brahmaniškųjų ypatybių (bent tarp dalies visuomenės narių), žmonija negalės tikėtis suklestėjimo.

Svarbiausias žmonių civilizacijos uždavinys – ugdyti brahmanų kultūrą, o kad ši kultūra galėtų plėtotis, labai svarbu globoti karves. Pienas yra tikras stebuklas, nes jo sudėtyje yra visi vitaminai, reikalingi gerai fiziologinei organizmo būklei palaikyti, kad žmogus galėtų siekti aukščiausiojo tikslo. Brahmanų kultūra gali plėtotis tik tada, kai žmonės mokomi puoselėti savyje dorąsias ypatybes, o tam pirmiausia reikalingas pienas, vaisiai ir grūdai.

Būdingiausi Kali amžiaus bruožai yra netikęs valdymas ir nesantaika. O šių blogybių priežastis ta, kad prie valdžios vairo stoja niekam tikę žmonės, pasižymintys žemiausiomis ypatybėmis ir neturintys aukštesnių tikslų gyvenime. Užėmę valdovų vietas, tokie žmonės luošina karves, griauna brahmanų kultūrą, taip vesdami visuomenę į pragaištį.

Jautis simbolizuoja dorovės principus, o karvė – žemę. Kai jautis ir karvė laimingi, laimė šypsosi ir viso pasaulio žmonėms, nes jautis padeda auginti grūdus laukuose, o karvė aprūpina žmoniją pienu – stebuklingu maistu, kuriame yra visų žmogui reikalingų medžiagų. Todėl žmonių visuomenė visais laikais augino ir labai rūpinosi šiais naudingais gyvuliais, kad jie galėtų smagūs laigyti, kur panori. Tačiau dabar, Kali laikais, jaučius ir karves žmonės skerdžia ir valgo. Jie prarado brahmaniškąją kultūrą. Bet jeigu brahmaniškoji kultūra – aukščiausioji, tobula kultūros forma – atgims visuomenėje, karvės bei jaučiai vėl bus saugūs ir tai garantuos žmonijai laimę.

Brahmaniškoji kultūra saugo ir puoselėja visuomenės moralę. Jai klestint, visuomenėje savaime viešpatauja taika ir gerovė. Kai brahmaniškoji kultūra išsigimsta, su karvėmis bei jaučiais imama žiauriai elgtis, o šiuos veiksmus lydi atitinkamos pasekmės.

Vienas ryškiausių Kali epochos bruožų yra tas, kad šūdros, žemiausios kastos žmonės, neturintys brahmanams būdingos kultūros ir dvasinio įšventinimo, rengiasi kaip valdovai. Svarbiausias tokių valdovų, kurie iš tikrųjų nėra kšatrijai, darbas bus žudyti nekaltus gyvulius, o ypač karves ir jaučius, tapusius beglobiais, nes jų šeimininkai – vaišjai, arba prekijai, – apleis savo pareigas. „Bhagavad-gitoje“ (18.44) pasakyta, kad vaišjų priedermė – dirbti žemę, globoti karves ir prekiauti. Kali amžiuje degradavę prekijai, vaišjai, gabena karves į skerdyklas. Iš tikrųjų kšatrijai turėtų ginti šalies gyventojus, o vaišjai – globoti karves bei jaučius ir auginti grūdus.

Karvė maitina žmogų pienu, todėl yra laikoma žmogaus motina, o jautis, padedantis auginti javus, – tėvu. Tėvais privalu rūpintis, o ne žudyti juos. Tačiau Kali epochoje valdančiuosius postus užima šūdrų kategorijos žmones, todėl karvė ir jautis, vaišjų palikti likimo valiai, atsiduria valdovų šūdrų steigiamose skerdyklose.

Melžti karvę – tai gauti religijos normas skystu pavidalu. Didieji praeities rišiai ir muniai gyveno vien pienu. Šrila Šukadeva Gosvamis ateidavo pas namų šeimininkus tuo metu, kai jie melždavo karvę, ir numalšindavo alkį trupučiu pieno – to jam pakakdavo. Šrila Prabhupada „Šrimad-Bragavatam“ komentaruose rašė, kad dar prieš penkiasdešimt metų niekas negailėjo vienos ar dviejų puodynių pieno sadhu. Kiekvieno šeimos žmogaus, besilaikančio sanatana-dharmos, arba Vedų, principų, pareiga – laikyti ūkyje karvių bei jaučių, ir ne vien tam, kad apsirūpintų pienu, bet ir vardan religijos principų. Sanatana-dharmos pasekėjai, vadovaudamiesi religijos normomis, karvei skiria ne mažesnę pagarbą negu brahmanui. Be karvės pieno neįkursi aukuro ugnies, o neatnašaudamas aukų šeimos žmogus neras laimės.

Veršelis šalia karvės – jaudinantis reginys. Be to laiminga karvė duoda daugiau pieno. Tačiau siekiant savanaudiškų tikslų, Kali-jugos laikais veršeliai labai anksti atskiriami nuo karvių. Karvė stovi ašarų sklidinomis akimis, o šūdra melžia ją dirbtinėmis priemonėmis. O kai karvė nebeduoda pieno, ją išveža į skerdyklą. Šie nuodėmingi veiksmai yra visų šiuolaikinės visuomenės nelaimių priežastis. Žmonės nebesuvokia, ką jie daro ekonominio klestėjimo vardan. Kali amžiaus paveikti, jie negali išsivaduoti iš neišmanymo tamsos. Užuot taip uoliai siekę taikos ir klestėjimo, jie turėtų pasirūpinti, kad karvės ir jaučiai būtų visais atžvilgiais laimingi. Kai karvės ir jaučiai jausis ramūs, laimė įsiviešpataus ir žmonių visuomenėje, – tai akivaizdus gamtos įstatymas, bet žmonės to nebe suvokia. Sužinokime tai iš autoritetingosios „Šrimad-Bhagavatam“ ir įgyvendinkime žmonijai nešančius gėrį principus.

If you have found a spelling error, please, notify us by selecting that text and pressing Ctrl+Enter.

Pakomentuok pirmas!

Palikti komentarą

Your email address will not be published.


*