Sankirtanos istorijos

book distribution

Bh Aleksej (Londonas) Apie pusę septynių ryto sėdėjau prie staliuko Radha Krišnos šventyklos Londone priimamajame. Gatvėje sustojo didelis šiukšliavežis, bet nekreipiau į tai dėmesio. Netikėtai šiukšlininkas pastukseno į duris ir paprašė vegetarinių valgių knygos, kurią pastebėjo mūsų vitrinoje. Nors jo rūbai buvo purvini ir piniginė skylėta, bet pats jis plačiai šypsojosi ir buvo pakilios nuotaikos. Kai pasiūliau jam „Tobulesnį skonį“, jis atsisakė, prašydamas didelės knygos. Už ją jis paaukojo keturiolika svarų ir ėmė klausinėti apie mūsų filosofiją ir lyginti su kitomis religijomis. Patenkintas mano atsakymais jis paprašė kokios nors nedidelės knygutės pasiskaitymui. Daviau jam „Radža-vidja“ knygutę ir pasakiau, kad už ją gali paaukoti kiek tinkamas. Svečias paaukojo dešimtinę ir toliau uždavinėjo klausimus. Krišna paskatino mane duoti jam „Bhagavad-gitą“.

Pagyręs jo ypatingą smalsumą daviau Gitą jam kaip dovaną. Jis labai nustebo, ir pasiteiravo, kiek gi iš tikrųjų ji kainuotų.

Maloniai jam nusišypsojęs pakartojau, „Tai dovana jums.“

Jis išsitraukė dar vieną stambų banknotą ir paaukojęs patraukė atgal į savo šiukšliavežį. Likau visiškai apstulbęs, išties nežinai kada, kur ir kaip Krišna apreikš Save. Stebuklas gali nutikti bet kurią akimirką.

Čandra mohini dd (Londonas)

Platindama maratono metu susitikau vieną vidutinio amžiaus moteriškę ir padaviau jai „Šri Išopanišadą“. Ji pažvelgė į viršelį, po to į mane ir pasiteiravo, „Ar galėčiau gauti dar vieną tokią knygą?“

Su didžiausiu malonumu išsitraukiau dar vieną knygą ir padaviau jai.

Laikydama abiejose rankose po „Išopanišadą“ ji pažvelgė į mane ir paklausė, „O dar vieną galėčiau gauti?“. Aš, aišku, neprieštaravau ir padaviau jai dar vieną knygutę. Tuomet, laikydama rankose tris knygutes, ji tarė, „Brangi mergaite, duosiu tiek pinigų tau, kiek tik paprašysi.

Paaukosiu tikrai iš širdies. Bet ar galėtum duoti man dar vieną tokią knygą?“

Tai girdėdama negalėjau nesišypsoti ir daviau jai dar vieną „Išopanišadą“, o patenkinta mano pašnekovė paaiškino, žiūrėdama į knygas, „Jau esu nupirkusi kalėdines dovanas visiems, išskyrus tris geriausias savo drauges. Niekaip negalėjau surasti kažko, kas iš ties būtų verta joms dovanoti. Bet štai ką pajutau – šios knygos yra visų geriausia iš visa ko geriausio ką tik galėčiau gauti. Kiekvienai padovanosiu po vieną ir vieną pasiliksiu sau.“ Ji paaukojo man išties labai dosniai ir džiūgaudama apkabino mane. Padovanojau jai smilkaliuką ir pakvietimą į mūsų šventyklą.

Sundar Nitai d (Londonas)
Šiandien Londono Oksfordo Žiede platinau naująsias „Gitas“, kurios mažesnės, pigesnės ir išties labai vilioja akį. Kartais užkalbindavau ir taksi vairuotojus, kai šie stabtelėdavo prie šviesoforo. Pamojęs jiems, kad nuleistų langą, mesteldavau, „Šiandien pas mus ypatinga prezentacija taksistams.“ Pro pravertą langą jiems į rankas padavęs knygą paklausdavau, „Ar teko kada girdėti apie stresą?“

Vienas vairuotojas atsakė, „Žinoma. Aš juk Londono taksistas, stresas yra mano antrasis vardas.“

Jam atsakiau, „Ši knyga pasakoja apie tai, kaip įveikti stresą žinojimo dėka. Mes jų neparduodame. Tiesiog visi duoda paaukojimą Kalėdų proga.“

Taip tądien per dvidešimt taksistų dosniai paaukojo ir gavo naujas „Gitas“ Kalėdoms. Londono kamščiai ki džaj!

Vidžaja prabhu (knygų platinimo ministras)

Mano sveikata pagerėjo, tad galėjau platinti Vudfordo festivalyje Australijoje, apie ką seniai galvojau. Šiame šešias dienas trunkančiame kasmetiniame festivalyje susirenka per 60.000 žmonių. Dauguma jų tiesiog stovyklauja, taip pasielgė ir bhaktai. Adžita prabhu (Nju Govardhano prezidentas) ir jo septyniolikos bhaktų komanda buvo ryžtingai nusiteikę visus pamaitinti prasadu. Jie išdalino tūkstančius porcijų ir žmonės labai džiaugėsi gavę prasado.

Adžita pr knygų paviljoną įrengė prie pat Govindos, mūsų prasado palapinės, tad platinau jame tiesiog nuo staliuko. Žmonės buvo išties imlūs. Pirmą dieną susitikau šeimynėlę – vyras, žmona ir dešimtmetis sūnus. Vyriškis atrodė susidomėjęs, o sūnus nustebino, „Žinau Bhagavad-gitą. Perskaičiau visus posmų vertimus, o dabar grįšiu į pradžią ir skaitysiu komentarus.“ Mane labai nudžiugino toks berniuko skonis, tad daviau jam savo pašto adresą, jei norėtų ko paklausti, o tėvas, matydamas tokį sūnaus susižavėjimą Gita, nusipirko ją ir sau.

Po valandos priėjo kitas vyriškis su sūnumi. Buvo akivaizdu, kad vyriškiui knygos nebuvo įdomios, tačiau berniukui buvo smalsu, tad visą savo dėmesį skyriau jam, ir kai paprašiau paaukoti, jis paprašė tėvo, „Aš norėčiau paskaityti šią knygą. Ar galėtum ją man paimti?“ Nors ir nenoromis tėvas paaukojo, o sėkmingasis vaikas gavo malonę.

Kitas mano pašnekovas atrodė susidomėjęs, bet netikėtai pasirodė moteriškė ir pasičiupusi jį už parankės ėmė tempti šalin. O jis paprašė manęs dar daugiau papasakoti. „Kaip tu klausysies, jei ji tempiasi tave šalin?“- juokaudamas pastebėjau jam, tad jis išsisuko iš savo pagrobėjos ir tuomet gavau galimybę daugiau papasakoti apie knygą. „Bet ji per didelė, juks teks ją visą dieną nešiotis su savimi,“– suabejojo vyriškis. Tuomet kitas paviljono svečias tarė jam, „Nauda, kurią gausi skaitydamas šią knygą, tūkstančius kartų didesnė už tą nediduką nepatogumą, kurį patirsi nešiodamasis su savimi išminties klodą.“ To pakako, kad vyriškis iš karto apsispręstų ir paimtų knygą. Vėliau padėkojau pagalbininkui – pasirodo, tai buvo ilgametis mūsų judėjimo gerbėjas.

Kitas lankytojas, dar man nė žodžio netarus, dosniai paaukojo ir paėmė Gitą. Tik po to papasakojo man, kad jis yra krikščionių pastorius ir dažnai cituoja Gitos tiesas savo pamoksluose.

Kitas mano sutiktasis krikščionis prisipažino abejojantis kai kuriais krikščionybės teiginiais, ypač tuo, kad gailestingasis Dievas amžiams nubloškia nusidėjėlius į pragarą. Paaiškinau jam, „Dievas išties labai maloningas ir niekuomet net pačio didžiausio nusidėjėlio neverstų kentėti amžinai. Jis gali skirti bausmę, bet visuomet suteiks nusidėjėliui kitą šansą.“ Papasakojau jam apie reinkarnaciją, kad tai ir yra būdas suteikti kitą šansą. Pašnekovui mano pasakojimas pasirodė prasmingas, tad jis irgi paėmė Gitą.

Kai viešėjau Bangladeše, vienas iš Dakos šventyklos lyderių, Džagat guru pr, pakvietė mane kartu nuvykti į programą universitete. Ten kaip tik vyko šventė deivės Sarasvati garbei. Jis patikino, kad ten pastatys staliuką su knygomis ir knygos turėtų gerai platintis. Atvykęs nustebau – buvo susirinkę tūkstančiai žmonių! Nors tai musulmonų šalis, tačiau pagrindiniame Dakos universitete jie buvo surengę milžinišką šventę induistų deivės Sarasvati garbei!

Taigi pasičiupau knygas ir užkalbinau keletą studentų. Pirmieji du buvo musulmonai, atėję pasižvalgyti iš smalsumo. Parodžiau jiems „Akistatą su mirtimi“ ir papasakojau jiems Adžamilos istoriją, „Adžamila jaunystėje buvo labai dievotas, tačiau vėliau susidėjo su paleistuve, apleido dvasinę praktiką ir puolė į nuodėmių liūną. Tačiau kai mirties akimirką mirties valdovo pasiuntiniai atėjo jo pasiimti, jis kartą ištarė Dievo vardą.

To pakako, kad kaip mat pasirodytų Dievo pasiuntiniai ir išgelbėtų Adžamilą nuo pragaro.“ Abudu klausėsi net išsižioję, bet čia pasakojimą nutraukiau, „Kas buvo toliau, nepasakosiu, paaukokite ir patys galėsite pasiskaityti.“ Jie mielai paaukojo ir paėmė knygą.

Kai pasakojau apie knygas kitam musulmonui, jis pastebėjo, „Bet nėra paveiksliukų.“ Nustebau – jis juk pirmą kartą susitiko Prabhupados knygas, tad kodėl tikėjosi jose rasti paveiksliukų, juk dauguma knygų leidžiamos be iliustracijų. Antra mano nuostabos priežastis buvo – juk dauguma Prabhupados knygų yra su iliustracijomis, tad kodėl ši neturėjo?

Prabhupada neatsitiktinai reikalavo, kad knygos būtų su iliustracijomis. Laimei, Krišnos malone, pavyko pašnekovą įtikinti paimti knygą. Vėliau papasakojau apie šį įvykį Džagat guru ir jis mane patikino, kad iliustracijos toje knygoje irgi yra, tik mes jų neradome. Jas pastebėti nebuvo taip pat paprasta, kaip kitose knygose. Taigi, mano draugužis musulmonas labai nudžiugs, kai namie šias iliustracijas aptiks knygoje.

Prisiminiau, kad Prabhupada labai džiaugdavosi, kai musulmonai imdavo jo knygas. Aštuoniasdešimt procentų Bangladešo gyventojų yra musulmonai, bet toje šalyje turime trisdešimt penkias šventyklas ir tūkstančius bhaktų. Tai išties ypatingas kraštas, kuriame apsireiškė daug Viešpaties Čaitanjos palydovų, kur lankėsi Pats Viešpats ir atliko Savo žaidimus.

Bh Pravin (ISKCON Čaupačio šventykla)

Sekmadienį lankėmės Džainagare ir platinome knygas netoliese pandalo, kuris buvo pastatytas gerai žinomos organizacijos populiaraus dvasinio renginio proga. Knygos platinosi neblogai, tad trečią valandą, kai programa pandale pasibaigė, mes irgi susiruošėme išvykti. Tuo metu pro knygų staliuką ėjo dvi mergaitės, gal dvylikos ir penkiolikos metų amžiaus. Pamaniau sau, kad jos galėtų susidomėti, tad paprašiau,

„Žvilgtelkite į šią Krišnos knygą. Pažiūrėkit, kokios nuostabios iliustracijos. Tai pati geriausia nuotykių knyga, tad, prašau, nusipirkite ir sau.“ Tačiau mergaitės su savimi neturėjo nė paisos, tad nuėjo.

Po dešimties minučių dvylikametė sugrįžo prie staliuko su savo mama. Buvo akivaizdu, kad mamos „Krišnos“ knyga visiškai nedomino, bet tiesiog atsišaukdama į dukters prašymą atsainiai ją pavartė. Galiausiai subarė dukterį ir pasičiupusi už rankos nusitempė šalin. Mergaitė, o mes taip pat, buvo sukrėsta tokia jos reakcija.

Mes susiruošėme išvykti, pradėjome krauti knygas į autobusiuką, kai pasigirdo, „Prašau, duokite man vieną Krišnos knygą.“ Mūsų didelei nuostabai tai buvo ta pati mergaitė, tik šį kartą jos rieškučiose buvo krūvelė 1, 2 ir 5 rupijų vertės monetų. Visas sudėjus susirinko 140 rupijų, Krišnos malone lygiai tiek, kiek reikėjo sumokėti už „Krišnos“ knygą.

Mergaitė tiesiog ištuštino savo kiaulę taupyklę kad galėtų nusipirkti „Krišnos“ knygą! Taigi, ryžtingai nusiteikusiam nėra kliūčių pasiaukojimo tarnystei atlikti.

If you have found a spelling error, please, notify us by selecting that text and pressing Ctrl+Enter.

Pakomentuok pirmas!

Palikti komentarą

Your email address will not be published.


*