Tikras pamokslavimas – platinti knygas

vijaya prabhu

„Tikras pamokslavimas – platinti knygas. Turite išmokti platinti neerzindamas žmonių. Ko pasieksite savo tris minutes trunkančia paskaita? Jei jis perskaitys bent vieną puslapį, jo visas gyvenimas gali pasikeisti. Jei jis pasitrauks dėl to, kad elgėtės agresyviai, jūs – kvailys, tai jūsų nesėkmė. Nesugebėjote išplatinti knygos, jo nesudominote. Bet jei jis įsigis knygą, jūsų pamokslavimas bus sėkmingas.“ (iš Šrilos Prabhupados laiško Bali Mardanai pr 1972.09.30)

(pasakoja Vidžaja prabhu, ISKCON`o knygų platinimo ministras)

Tai Krišnos malonė, kad yra toks metų laikas, kai viso pasaulio žmonės gauna dovanas iš savo draugų ir mylimųjų. Tai puikiai dera su vaišnavų kultūra, nes joje akcentuojamas dalinimasis su kitais… O visų didžiausia dovana – duoti žinojimą apie Krišną. Nieko geresnio neįmanoma padovanoti, nes iš tikrųjų būtent to visi ir ieško.

Žmonės yra majos įtakoje, todėl ir nežino kad to nori, tačiau tyras bhaktas, pavyzdžiui Šrila Prabhupada, puikiai žino, kas jiems būtų visų geriausia. Todėl jis ir sakė, „Jei norite nudžiuginti mane, pamokslaukite ir platinkite mano knygas.“ Jis žinojo, kad jo knygose slypinti Krišnos sąmonė dovanos žmonėms laimę, kurios jie siekia.

Mums labai pasisekė, kad turime galimybę skaityti Prabhupados knygas. Skaitydami jas galėsime sužinoti kaip pasiekti meilę Dievui, tampame ramūs, įgyjame žinias apie sielą ir Krišną, išmokstame atskirti gėrį nuo blogio, pažįstame didžius Krišnai atsidavusius vaišnavus, džiuginame Krišną ir Šrilą Prabhupadą, apsisaugome nuo majos įtakos, valome savo širdį.

Tačiau bhaktai negalvoja tik apie savo gerovę. Jie nori kad VISI būtų laimingi. Šrila Prabhupada sakė, „Krišna yra kiekvieno draugas, ir tyras bhaktas perduoda jo draugo žinią. Todėl jis yra draugas. Jei turite gerą draugą, ir kažkas jums apie jį pasakoja, pasakotojas irgi yra jūsų draugas.

Tad tik Krišna ir Krišnos atstovas gali būti tikri draugai.“Milijonai žmonių per šias Kalėdas teiks savo draugams ir giminaičiams dovanas, tačiau bhaktai yra jų tikrieji draugai, nes duoda jiems geriausią dovaną. Visos kitos dovanos tik supančioja jų gavėją materialiame pasaulyje. Tad šį šventinį laikotarpį išeikime platinti sklidini ryžto, nuolankumo ir nuoširdumo, dovanokime šį iškilnų Krišnos sąmonės procesą pasauliui.

Mano tarnystė IKSCON`e yra keliauti po pasaulį ir skatinti bhaktus platinti Prabhupados knygas, bet neretai, lankantis šventyklose, kažkas kitas įkvėpia mane. Taip nutiko ir Denveryje. Nidra dasi prisijungė prie judėjimo 1976 ir nuo tada nesiliauja platinusi knygas. Ji davė įžadą platinti knygas kiekvieną dieną.

Turiu pripažinti – dar nebuvo tekę sutikti tokios dienotvarkės kaip jos. Ji kasryt keliasi antrą ryto ir didesnę dalį ratų sukartoja iki tarnystės Dievybių departamente (žadina Dievybes, po to atlieka arati). Iš viso ryte ji šešias valandas praleidžia altoriuje, po ko išeina platinti knygų. Po to grįžta pietums ir po pietų vėl išeina platinti. Jai jau šešiasdešimt metų, bet ji po šiai dienai yra viena geriausių knygų platintojų JAV, dažnai patenka į geriausiųjų dešimtuką. Denveryje pusę metų būna išties šalta, bet ji kasdien išeina platinti knygas. Kartą aštuoniasdešimtaisiais ji su kitomis platintojomis pasiryžo platinti po dvyliką valandų kasdien. Tai truko ne vienerius metus… Suvokiau, kad tai išties visiškai knygų platinimui atsidavęs bhaktas. Prabhupada yra kartą pasakęs, „Net akimirkai neatitraukite savo dėmesio nuo knygų platinimo.“ Ji kaip tik puikus tokio bhakto pavyzdys. Paprašiau jos pasidalinti kokia nors įdomia istorija.

Nidra dasi papasakojo, „Kreipiausi į moteriškę, kuri pasirodė man įtartina, bet nutariau vis tiek pamėginti, gal kas ir pavyks. Moteris kiek paaukojo, paėmė knygą ir išmetė į šiukšlių dėžę. Ji tik dėl to ir norėjo gauti knygą…“

„Po kiek laiko pastebėjau ją Govindos restorane, labai nustebau, kad tokia demoniška asmenybė apsilankė pas mus. Mane pamačiusi ji patikino, `Atėjau čia tik pavalgyti, niekas nė nepradėkite man pasakoti apie Krišną!`

Ji ėmė reguliariai lankytis, valgė daug prasado. Ką gi, prasadas padarė savo – jos širdis apsivalė. Ji susidraugavo su bhaktais, pradėjo su jais kartu dirbti, galiausiai pasirinko dvasinį mokytoją ir buvo įšventinta į mokines.

Štai kokį nepaprastą poveikį daro prasadas ir bhaktų bendrija. Net ir demonas, kuris kažkada išmetė Šrilos Prabhupados knygą į šiukšliadėžę, tapo bhaktu.“

O čia mano istorija. Platinau knygas San Bernardine universiteto miestelyje. Prie staliuko priėjęs studentas tarė, „Mano drauge! Kelis metus ieškojau galimybės susitikti su tavimi. Daug kartų perskaičiau Bhagavad-gitą, dabar kartoju Harė Krišna mantrą.“

Prieš tris metus Emanuelis gavo iš manęs knygą netoliese esančiame koledže. Vienerius metus knyga gulėjo namuose nepaliesta, tačiau vieną naktį mistinio patyrimo metu jam buvo nurodyta, kad jis privalo knygą perskaityti. Taigi visą naktį jis nejusdamas nuovargio skaitė, ir per keletą dienų perskaitė visą. Gitoje pateikiamas žinojimas jam labai patiko, jis ėmė reguliariai kartoti Harė Krišna. Paklausiau, gal jis norėtų turėti ir daugiau knygų, kad daugiau sužinotų apie Krišną. Jis atsišaukė labai entuziastingai, „Paimsiu visas knygas, kurias išdėjote ant staliuko!“ (ten buvo šešios knygos) ir paaukojo šimtą dolerių.

Tačiau tai tebuvo tik nektaro pradžia! Mums bekalbant pro šalį ėjo jo draugai, tad jis paprašė ir jų pasižvalgyti po mano siūlomas knygas.

Knygos ir jiems patiko („Toks tokį pažino“). Po to pro šalį ėję kiti jo draugai taip pat įsigijo knygas. Paaiškėjo, kad jis labai populiarus tarp šio universiteto studentų.

Tiek daug jo draugų ėmė knygas, kad tądien kone visos knygos buvo išplatintos jo dėka. Paaiškėjus, kad jis atsakingas už festivalius universiteto teritorijoje, pasiūliau jam pasikviesti „Indijos festivalį“. Jis labai apsidžiaugė sužinojęs, kad turime tokį festivalį ir kad jį galima pasikviesti į svečius. Jis susisiekė su organizatoriais ir sutarė, kad po kelių savaičių festivalis apsilankys jų universitete.

Kitą dieną, kai sugrįžau į tą patį universitetą, vėl susitikau Emanuelį.

Kaip ir vakar, mums bekalbant, jis stabdydavo pro šalį einančius savo draugus ir prašydavo manęs parodyti jiems knygas. Pasikartojo vakarykštis nektaras. Tiek daug jo draugų ėmė knygas tik jo įtakos dėka. Buvo išties stulbinantis patyrimas.