Kuomet iš paskutiniųjų tramdote savo emocijas, virš galvos praūžia lėktuvas ir priverčia žvilgtelėti į dangų. Lėktuvas netrukus dingsta, bet jūsų akį patraukia nuostabiai žydra padangė. Pastebite joje grakščiai skriejančius paukščius. Kai kurie jų keliskart suplasnoja sparnais, o po to atsipalaiduoja ir tiesiog sklando nešami oro srovės. Giliai įkvepiate ir neatitraukiate akių nuo neaprėpiamo dangaus skliauto, jame plevenančių subtilios formos debesėlių. Reginio didingumas užlieja jus neapsakoma ramybe, kurios jau ilgai nepatyrėte. Prabėga kelios neįkainojamos akimirkos – jūsų širdis atranda paguodą gamtos didybėje. Rodos, panyrate į tylos ir rimties gelmę. Jaučiate, kaip atsipalaiduoja įtempti raumenys, kvėpavimas tampa gilus ir lygesnis, kūnas, kurį ką tik kaustė stresas, patogiau įsitaiso automobilio sėdynėje.
Tai primena jums – esate automobilyje, įstrigęs eismo kamštyje. Apsižvalgote aplink ir vėl matote chaosą, bet esate keistai ramus. Lyg būtumėte vienas iš tų paukščių – tarsi nešališkas stebėtojas iš aukštybių žvelgiantis į betvarkę žemai apačioje.
Automobiliai priekyje pajuda. Jūs, kur kas žvalesnis ir guvesnis nei prieš valandėlę, sekate jiems iš paskos. Eismo kamštis pasibaigė, bet jūs žinote, kad jūsų gyvenime ką tik prasidėjo kažkas nuostabaus. Atradote pakylėjančią ir viską keičiančią galią, kurią teikia žvilgsnis į nepalankią situaciją iš paukščio skrydžio. Pasiryžote ir ateityje ištikus bėdai naudotis šia galia.
Kai atsiduriame nenuspėjamų pasaulio ar asmeninių įvykių valioje, situacija, kurios negalime kontroliuoti, sukelia bejėgiškumo jausmą. Tuos, kurie leidžiasi įvykių įtraukiami, gali palaužti nelaimę lydintis stresas. Kita vertus, žvilgsnis į nepalankią situaciją iš paukščio skrydžio sustiprina ir padeda ištverti. Visai kaip eismo kamštis – kad ir koks nepatogus, vis tik ir jis kažkada baigiasi. Buda taip pat sakė: „Niekad nesi kentėjęs, reiškia, niekad nebuvai palaimintas.“
