Prisiminimai apie Šrilą Prabhupadą

Jorj Harisson and devotees

(Nanda Kišor pr)
1968 vasarą Monrealio šventykla stokojo lėšų, tad man teko dirbti MakGilio bibliotekoje, kad taip padėčiau išlaikyti šventyklą. Kartą, kai po darbo grįžau į šventyklą, pastebėjau joje man dar nematytus bhaktus. Aišku, tais laikais gyvenimas šventykloje virte virė, kiekvieną savaitę būdavo po tris iniciacijų ceremonijas, Šrila Prabhupada tris kartus skaitydavo paskaitas, ir tuo metu jis dalyvaudavo visose šventyklos programose. Nauji svečiai atrodė tikrai išskirtiniai – kaip tarpinė grandis tarp hipių ir bhaktų. Tai buvo Šjamasundara, Malati, Mukunda, Džanaki, Gurudas, Jamuna ir Šaradija. Aš pataikiau kaip tik į ekstazinį kirtaną, kuriame dalyvavo ir Šrila Prabhupada. Man niekas nebuvo minėjęs kas tai per bhaktai ir ką jie ruošiasi daryti. Kai kirtanas baigėsi, bhaktai susėdo rateliu, Prabhupada taip pat atsisėdo ant grindų, toje vietoje, kur jis darydavo aukų atnašavimus. Prabhupada tarė, „Visa tai – mano mylimo dvasinio mokytojo malonė“, ir didelė ašara nuriedėjo jo skruostu. „1959, kai dar gyvenau su šeima, dvasinis mokytojas pasirodė man sapne ir nurodė, `Tapk sanjasiu, keliauk ir pamokslauk`. Bet aš galvojau – turiu šeimą, kaip galiu ją palikti?“ Ir Prabhupada pridūrė, „Tai ir yra maja.“ Jis kritikavo pats save. Po to jis tarė konkrečiau. „Man labai džiugu matyti šiuos iš San Francisko atkeliavusius bhaktus. Jie ruošiasi atidaryti mūsų centrą Londone.“ Atrodė, tarsi jis būtų žinojęs kas nutiks, tarsi jis jau dabar būtų džiaugęsis jų pasisekimu. „Aš labai patenkintas. Mano guru Maharadžas tiek sanjasių siuntė į Londoną, tačiau jie nieko neįstengė padaryti. Dabar aš siunčiu šiuos šeimos žmones“, ir susidarė įspūdis, tarsi tuo Prabhupada būtų pasakęs, „ir jie susilauks didelio pripažinimo“. Kaip žinome, taip ir nutiko iš tikrųjų.

Vienas naujokas, kuris sėdėjo tiesiai priešais Prabhupadą, pasiteiravo, „Aš nesuprantu, kodėl visi šie jaunuoliai lenkiasi jums.“ Prabhupada atsakė jam, „Lygiai kaip tau atrodo, kad jiems nederėtų lenktis, jie mano, kad tau būtina nusilenkti irgi. Juk demokratija, ar ne? O dauguma lenkiasi…“ Prabhupada visada sugebėdavo parinkti tobulą atsakymą.

Kartą Šivananda atsivedė krikščionį, gimusį Indijoje, susitikti su Prabhupada. Prabhupada elgėsi su juo labai mandagiai. Kai vyriškis pasakė, „Aš krikščionis“, pagalvojau, kad į tai Prabhupada atsakys, „Tu gimei Indijoje, religijos karalystėje, o seki mėsėdžiais“, ar panašiai. Bet ne, Prabhupada pasakė jam, „Viskas gerai, mes ir nesakome, kad jums būtina keisti religiją. Mes sakome, kad jeigu religija padeda pažadinti jumyse snaudžiančią meilę Dievui, ji – tobula.“ Prabhupada visada labai teisingai elgdavosi pagal laiką, vietą ir aplinkybes, ir visada likdavo tobulas džentelmenas.

(Guru kripa pr)
Kai Džordžas Harisonas atvyko aplankyti jį Vrindavane, Šrila Prabhupada nepataikavo jam. Jis nebuvo susižavėjęs. Prabhupada pasakė Džordžui, „Taip, tu labai įžymus, bet ar esi tikras kas tavęs laukia kitą gyvenimą? Tau būtina priimti dvasinį mokytoją ir išmokti dvasines tiesas.“ Tokie Prabhupados žodžiai labai sustiprino mano tikėjimą savo dvasiniu mokytoju, Šrila Prabhupada. Mes užaugome dievindami „Bitlus“, bet Šrila Prabhupada nesistengė įtikti šiai visame pasaulyje žinomai asmenybei ir mėginti kažką gauti iš jo.

Kai Prabhupada pabusdavo po popietinio poilsio, jis atsigerdavo šviežių kokoso sulčių, ar dar kitokių šviežių vaisių sulčių. Jis paskambindavo varpeliu, ir aš jam atnešdavau. Tas popietinis poilsis buvo Šrilai Prabhupadai kaip samadhi. Kas kart kai užeidavau, jis kalbėdavo apie sąlygotas sielas ir cituodavo Prahlada Maharadžą ar panašiai. Kartą jis paklausė, „Kas šiandien apsilankys vakare?“. Paaiškinau, „Vienas vyriškis žadėjo ateiti ketvirtą, bet jau penkiolika minučių po, o jo vis dar nėra.“ „O, kas ateis?“ Jis visuomet mąstė apie tai, kaip galėtų pagelbėti toms sąlygotoms sieloms. Jis visuomet buvo sklidinas užuojautos. Matydamas kaip kenčia sąlygotos sielos jis negalėjo nurimti. Neveltui jį ir vadina `Jo Dieviškoji Kilnybė`. Jam terūpėjo tik kaip padėti kitiems. Jis niekuomet nesiekė kad jam tarnautų ar kad jis susilauktų kažkokios naudos.

(Matadži Džagadatri)
Kai suvokiau viso to, ką darau, prasmingumą, prasitariau, „Šrila Prabhupada, kaip įstengsiu visą likusį gyvenimą prisiminti jus ir išlikti jums atsidavusi?“ Prabhupada akimirką patylėjo, bet mano klausimas jam patiko. Jis nusijuokė ir tarė, „Jei kasdien kartosi šešiolika ratų ir seksi keturiais principais, prisiminsi mane ir būsi man atsidavusi.“ Tada akimirką patylėjo ir pridūrė, „Ir nepamiršk manęs pamaitinti!“ Tik po daugelio metų suvokiau, koks Prabhupada buvo maloningas atsakydamas taip paprastai, nes ji matė, jog esu visiška neišmanėlė. Man būtų užtekę tedaryti tik tai ir būčiau grįžusi į dvasinį pasaulį. Jei jūs prisimenate Prabhupadą ir jam atsiduodate, keliausite ten, kur nukeliavo jis, o jis, be abejonių, yra dvasiniame pasaulyje. Man taip pat sakė, kad „Nepamiršk manęs pamaitinti“ reiškia platinti jo knygas, pamokslauti. Bet man atrodo, kad jis turėjo omeny, kad neturėčiau pamiršti pasiūlyti jam maisto, štai kodėl nevalgau nieko kito – tik prasadą.

Viena rytą Majapure padėjau Daivišakti pjaustyti vaisius skirtus Šrilai Prabhupadai, kai tuometinis Prabhupados tarnas Šrutakirtis pasakė, „Šrila Prabhupada sakė, kad prie dedant arbūzą jam jūs privalote jį paragauti, kad įsitikintumėte, ar jis išties prinokęs.“ Pamaniau sau, kad niekada nedrįsčiau taip pasielgti – pirma pačiai paragauti, o tada siūlyti Prabhupadai. Todėl parinkau jam kaip man atrodė pačius geriausius arbūzo griežinėlius. Bet arbūzas nebuvo skanus. Kitą dieną susilaukiau tokio komentaro, „Tu neparagavai arbūzo, o jis buvo neskanus. Šrilai Prabhupadai nepatiko.“

Prabhupada lankėsi Dalaso gurukuloje ir užvirė vienas pačių ekstatiškiausių kirtanų kokiame tik teko dalyvauti. Višnudžana Svamis dainavo, Džajatirtha tiesiog pleveno ore ir sukosi kaip vijurkas, visi šokinėjo kojomis žemės nesiekdami. Tuomet demoniška mintis apniko mane, „Visi myli Prabhupadą, visi garbina Prabhupadą. Įdomu, ar jis išties transcendentiškas viskam kas dedasi.“ Taigi, kai kirtanas baigėsi ir visi lenkėsi Prabhupadai, aš sėdėjau ir stebėjau jį, norėjau įdėmiai panagrinėti – ar jis nedžiūgauja tokio garbinimo susilaukęs. Prabhupada žiūrėjo į kitą salės galą, o po to pažvelgė tiesiai į mane – ir man kaip mat pasidarė labai gėda kad drįsau taip pagalvoti. Iš karto suvokiau, kad jis visiškai transcendentalus šitam garbinimui ir tai jo nepaveikė. Ir aiškiai pajutau – jam gėda, kad aš, jo mokinė, taip galėjau apie jį pagalvoti. Tai buvo puiki pamoka mano akmeninei širdžiai – jis visada buvo kuklus Krišnos tarnas.

Detroite rytinio pasivaikščiojimo metu Prabhupada netikėtai stabtelėjo. Visi irgi sustojo kaip įbesti. Visi įsižiūrėjome į įtrūkimą šaligatvyje. Prabhupada nurodė, „Tik pasižiūrėkite į šį augalėlį. Gyvoji esybė tokia galinga, kad įstengia prasiskverbti netgi pro cementą.“ Atma tokia stipri, kad gali pralaužti cementą…

(Džajadvaita Svamis)
Rytinio pasivaikščiojimo su Šrila Prabhupada metu pasakiau jam, „Šrila Prabhupada, visi pripažįsta, kad nuo to laiko, kai jūs atvykote, Dievybės dar labiau pagražėjo.“ Prabhupada atsakė, „Man neramu.“ Nežinojau kaip suprasti šį jo teiginį, tad tylėjau. Prabhupada paaiškino, „Man neramu. Kad nenutiktų taip, jog kai išvyksiu, jūs apleisite Dievybių garbinimą ir viskas žlugs.“

(Anirudha pr)
Tais laikais smilkalus Los Andžele pirkdavome Vedantos bendrijoje, jaukiame jos ašrame Vine gatvėje. Apie tai sužinojęs Prabhupada paprašė manęs jį ten nuvesti. Apžiūrėjęs namą jis paprašė suorganizuoti susitikimą su ašramo vyresniuoju. Tuo metu tai buvo Svamis Pravhavananda, vienas iš Penguin leidyklos išleistos „Bhagavad-gitos“ bendraautorių. Daugelis bhaktų buvo šį leidinį skaitę. Taigi, sutariau dėl susitikimo ir Prabhupada su dar keletu bhaktų atvyko į Svamio Pravhavanandos, kuris tuo metu vadovavo šiam Ramakrišnos misijos, kurią 1918 įkūrė Vivekananda, Vedantos bendrijos padaliniui. Svamis vilkėjo Neru švarką ir buvo daugiau panašus į verslininką o ne į dvasingą žmogų. Jie įsišnekėjo su Prabhupada, tačiau nuo pat pradžių buvo akivaizdi didelė priešprieša. Mes nesupratome, ką jie kalbėjosi, bet tai nebuvo džiugus reginys. Prabhupada net užraudo, sakydamas, „O, Čaitanja“, o tas vyrukas priešgyniavo. Man atrodė kad jie derasi dėl mūsų knygų išstatymo jų parduotuvėse. Tik vėliau suvokiau, kad tie žmonės buvo impersonalistai, tad niekada mūsų knygų nebūtų priėmę.

Važiuojant atgal visi tylėjo. Ramiai kartojome mantrą, galiausiai Prabhupada paaiškino, „Su Vedantos bendrija amerikiečius supažindino Svamis Vivekananda, kuris pamokslavo apie Ramakrišną. Indijoje Ramakrišna nebuvo populiarus. Bet Svamis Vivekananda buvo intelektualas, ir visiems įrodinėjo koks didis yra Ramakrišna. Jam pavyko sudominti nemažai pagyvenusių žmonių, gauti pinigų ir išgarsėti. Tada jis grįžo į Indiją. O kadangi indai visada aklai seka tuo, kas populiaru Amerikoje, taip Vivekananda išgarsėjo ir Indijoje.“ Bet prieš išvykdamas į Ameriką jis buvo niekas. Po to Prabhupada pastebėjo, „Svamis Vivekananda atvyko čia prieš penkiasdešimt metų ir dabar jie turi septynis centrus.“ Tuomet jis nusišypsojo ir pastebėjo, „Mes taip pat turime septynis centrus!“.

Prabhupada pakylėjo mūsų dvasią ir priminė, koks galingas yra mūsų judėjimas ir kaip greitai jis auga. Ką tik teko skaityti Prabhupados laišką Džanardanai, kuriame jis sako, „Vakar susitikau su Svamiu Pravhavananda, kalbėjausi su juo. Atvirai pasakysiu – tikras niekšas… Pravhavananda teigia, kad Ramakrišna praeitą gyvenimą buvo Viešpats Čaitanja. O dar ankstesniuose – Rama ir Krišna. Jei tai išties būtų teisingas teiginys, tai kodėl tiek daug prieštaravimų yra tarp Ramos, Krišnos, Viešpaties Čaitanjos mokymų iš vienos pusės ir Ramakrišnos mokymo iš kitos? Negi jums atrodo, kad Ramakrišna buvo Viešpats Čaitanja, tačiau po 400 metų pakeitė visą savo filosofiją? Viešpats Čaitanja mokė garbinti Krišną; Krišna mokė, kad reikia garbinti Jį, Krišną; tad iš kur kyla šis Ramakrišnos nurodymas garbinti materialią dievybę Kali? Užduokite tokį klausimą. Štai kokios niekšybės dedasi pasaulyje. Todėl turime labai gerai suvokti Krišnos sąmonės mokslą.“ Štai ką Prabhupada aiškino tam svamiui susitikimo metu ir štai kodėl svamiui tai labai nepatiko. Bet nesuprasdamas kalbos tuo metu nežinojau, kas dedasi.

Saulei tekant išėjome pasivaikščioti su Šrila Prabhupada po Venice paplūdimį. Molo pakraštyje matėsi žvejojanti moteris, ir kai priartėjome, ji atsikėlė, suglaudė delnus ir pasakė, „O, Svami, mačiau jus vakar vakarinėje Les Crane laidoje. Labai džiugu jus matyti.“ Tiek ir tepasakė.

Po to Šrila Prabhupada pakomentavo, „Vien dėl to, kad ji pagerbė šventąjį, ji padarė tokią didelę dvasinę pažangą.“ Kitą kartą, kai važiavome automobiliu Los Andžele, Prabhupada pamatė kelio ženklą su užrašu „Santa Kruzas, tiek ir tiek mylių“. Jis paklausė, ką reiškia vardas `Santa Kruzas`, ir aš jam paaiškinau, kad ispanų kalboje taip vadina Jėzų Kristų, paraidžiui – „Šventasis nuo kryžiaus.“ Prabhupada atsakė, „O, taip, Indijoje taip pat yra vietovė vadinama Santa Kruzas, ją įsteigė kažkokie misionieriai. Žodis Santa kyla iš žodžio šanta, kas reiškia – šventasis. Taigi, jūs galite mane vadinti Šanta Bhaktivedanta.“

Kai Prabhupada norėjo kreiptis dėl nuolatinės vizos išdavimo, todėl jam reikėjo apsilankyti pas gydytoją. Mano pažįstamas patarė aplankyti gydytoją La Crescenta miestelyje, tad išvažiavome link ten su senučiuku „Volsvagenu“, kurį mums padovanojo palankiai nusiteikę hipiai. Automobilis buvo išpieštas milžiniškais saulučių žiedais, tad matėsi iš tolo. Tad nieko keisto, kad kelių policija mus sustabdė – jau vien iš automobilio išvaizdos galėjai nuspėti galimus pažeidimus. Vairuotojas, Subalas pr, labai daug buvo pažeidęs kelio eismo taisykles, tad jį iš karto išsivežė į nuovadą. Likome kelio viduryje, laimei, Gaurasundara mokėjo vairuoti, tad galėjome tęsti kelionę. Prabhupada pakomentavo, „Krišna nurodo, kad mums reikia geresnio automobilio.“

Jeigu Jūs aptikote gramatinę klaidą, prašom, praneškite mums apie tai pažymėjus klaidingą tekstą ir paspaudus Ctrl+Enter.