Visa turi praeiti

Krišna su karvėmis

Kartą vienas karalius sušaukė visus savo išminčius ir jų paklausė:
– Ar egzistuoja tokia mantra ar patarimas, kuris gelbėtų kiekvienoje situacijoje, bet kokiomis aplinkybėmis, bet kokioje vietoje ir bet kuriuo metu. Kai kas, kas man padėtų, kai nei vienas iš jūsų negalės man patarti. Sakykite, ar yra kokia mantra?

Išminčiai sutriko dėl tokio karaliaus klausimo. Vienas atsakymas visiems klausimams? Kai kas, kas gelbėtų bet kurioje vietoje ir bet kokioje situacijoje? Kiekviename džiaugsme, kiekviename liūdesyje, kiekviename pralaimėjime ar kiekvienoje pergalėje? Jie suko ir suko savo galvas.

Ilgai besitarę vienas senolis pasiūlė tai, kas atitiko visus karaliaus reikalavimus. Išminčiai nuėjo pas karalių ir įteikė jam žinutę, surašytą popieriuje. Tačiau su viena sąlyga: karalius negalįs jos perskaityti tiesiog iš smalsumo. Tik didžiame pavojuje, karaliui esant vienam ir nematant jokios kitos išeities iš susidariusios situacijos, šis gali žvilgtelėt į išminčių surašytą patarimą. Karalius su sąlygomis sutiko ir paslėpė žinutę po savo deimanto žiedu.

Po keleto dienų karalystę užpuolė kaimyniniai didikai. Tai buvo didelis, netikėtas ir jungtinis priešų puolimas. Karaliaus kariauna kovėsi narsiai, tačiau pralaimėjo mūšį. O pats karalius turėjo bėgti iš mūšio lauko, tuo trapu priešai atkakliai sekė paskui jį. Jo žirgas ilgai šuoliavo vis gilyn ir gilyn į džiungles, tačiau besivejančių arklių kanopų dundesys nenumaldomai artėjo ir artėjo.

Staiga karalius prijojo kelio pabaigą. Šlaito apačioje driekėsi akmenuotas tūkstančio pėdų gilumo slėnis. Jei karalius pasirinktų šokti žemyn, tai reikštų pabaigą. Grįžti jis taip pat negalėjo. Iš kanopų dundėjimo karalius žinojo, kad priešų žirgai negailestingai artėja, o jis pats jautėsi labai pavargęs. Situacija atrodė beviltiška.

Staiga karalius atkreipė dėmesį į savo deimanto žiedą, ryškiai suspindusį saulėje, bei prisiminė žinutę, paslėptą žiede. Jis atidarė deimantą ir perskaitė. Žinutė buvo trumpa, bet didi.

Ji skambėjo taip: “Ir tai praeis…“ Karalius perskaitė ją kartą, paskui dar vieną. Staiga kažkas jį tarsi nupurtė – TAIP! Tai praeis! Juk dar prieš keletą dienų jis džiaugėsi savo karalyste, buvo galingiausias iš karalių, tačiau šiandien jo karalystė su visomis privilegijomis dingo, o jis pats bando išsigelbėti nuo priešų žiaurumo. Taigi, jei dienos, pilnos turto ir prabangos dingo, ši diena, pilna pavojų, taip pat praeis.

Karaliaus veidas suspindo ramybe. Jis apsidairė aplinkui ir buvo nustebintas šios vietovės nuostabaus natūralaus gamtos grožio. O juk jis niekada ir nežinojo, kad tokia nuostabi vieta dar vakar buvo jo karalystės dalimi. Perskaityta žinutė karalių labai stipriai paveikė, tad jis stovėjo pilnas ramybės ir tikėjimo, nesirūpindamas tuo, kad jį vis dar vejasi.

Po keleto minučių karalius susivokė, kad priešų žirgų keliamas triukšmas nuslopo. Jie pasuko kitu keliu, vedančių į kitą kalnų dalį.

Karaliaus būta labai narsaus. Ilgai netrukus jis ir vėl surinko savo armiją, patraukė į kovą, nugalėjo priešus bei susigrąžino savo imperiją. O kai po pergalių grįžo į savo kraštą, visi šalies žmonės šlovino jo pergalę.

Aplinkui tvyrojo šventinės nuotaikos. Prie kiekvieno namo ar skersgatvio karalius buvo šlovinamas gėlių žiedlapiais. Žmonės šoko ir dainavo. Kažkurią akimirką karalius sau balsu tarė:
– Esu vienas iš garsiausių ir narsiausių karalių. Nėra taip lengva mane nugalėti!

O su kiekvienu šventiniu šūksniu bei pašlovinimu jis jautė savo augantį ego. Staiga deimantas ir vėl sužibo saulėje bei priminė apie ten paslėptą žinutę. Karalius atidarė žiedą ir perskaitė:
– IR TAI PRAEIS…

Karalius susimąstė. Jo veidas tiesiog akyse ėmė mainytis ir vietoje pasipūtusio egoisto pamažu ėmė rodyti gilaus nuolankumo apraiškas. Jei tai taip pat praeis, tai nei pralaimėjimas, nei pergalė nėra tavo. Tu teesi žiūrovas. Viskas praeina, o mes esame viso to liudininkai. Esame stebėtojai. Gyvenimas ateina ir išeina. Laimė ateina ir išeina. Skausmas ateina ir išeina.

Dabar, kai jūs perskaitėte šią istoriją, ramiai atsisėskite ir įvertinkite savo paties gyvenimą… Pagalvokite apie džiugius ir pergalingus savo gyvenimo momentus. Pagalvokite apie skausmą ir netektis. Ar jie pastovūs? Juk visi jie ateina ir išeina. Kaip praeinantis gyvenimas.

Kažkada seniai turėjome draugų. Jie išėjo, paliko ar apleido. Šiandien taip pat turime draugų. Šie taip pat paliks ar išeis. Rytoj bus nauji draugai – ir tiems teks išeiti.

Kažkada seniai turėjome ir priešų – jie atlėgo. Galbūt turime priešų dabar – šie taip pat atlėgs. Rytoj bus nauji priešai – ir tie kažkada atlėgs.

Nieko nėra pastovaus šiame pasaulyje. Viskas keičiasi. Nekinta tik kaitos dėsnis. Pagalvokite apie tai iš savo asmeninės patirties pozicijų. Juk kasdien stebime visus šiuos pasikeitimus. Išgyvenote visas negandas, netektis ir skausmą. Viskas praėjo. Jeigu šiuo metu turite rūpesčių, tai taip pat praeis, nes niekas netrunka amžinai. Džiaugsmas ir skausmas yra dvi tos pačios monetos pusės. Ir jos abi mus paliks.

Kas mes esame iš tiesų? Pažinkime savo tikrąjį veidą. Jūsų veidas nėra tikrasis jūsų veidas. Laikui bėgant jis keisis. Visgi, jumyse yra kai kas, kas nesikeis. Kas išliks nepakitęs. Tad kas gi tai, kas nekinta? Tai niekas kita, kaip tikrasis jūsų AŠ. O dabartinis jūs te-esate pasikeitimų liudininkas.

Harė Krišna!
Dhirašanta dasa Goswami

Laukiame jūsų pastabų ir atsiliepimų. Juos siųsdami nepamirškite nurodyti savo vardo ir iš kur esate. jolanark@yahoo.com

Pakomentuok pirmas!

Palikti komentarą

Your email address will not be published.


*