Susitikimuose tyliai sėdėdavau gale ir jo klausydavausi. Jis šnekėjo visokiausias beasmenes nesąmones, o aš laikiausi tylos. Vieną dieną jis paklausė, ar norėčiau tarti žodį, taigi aš pakalbėjau apie Krišnos sąmonę. Mečiau iššūkį sakydamas, jog jis dėstė pramanytą filosofiją ir visus Šankaračarjos niekus. Jis bandė išsisukinėti teigdamas, jog kalbėjo ne jis, bet Šankaračarja. Pasakiau, “Tu jį atstovauji, tai tas pats dalykas.’’ Tuomet jis man tarė, “Svamidži, Jūs man labai patinkate, bet negalite čia kalbėti.’’ Nors mūsų filosofijos skyrėsi, ir man nebuvo leidžiama pasisakyti, jis buvo malonus man, o aš jam.
– Ištrauka apie Daktarą Ramamurti Mišra iš Šrilos Prabhupados pokalbio.
Šrila Prabhupada gavo atsakymą į laišką, rašytą Kalkutoje lapkričio aštuntą dieną, skirtą Tirtha Maharadžai. Prabhupada aiškino savo viltis ir planus likti Amerikoje, bet jis pabrėžė, jog jo Dievo broliai turėtų suteikti jam pasitikėjimo balsą bei apčiuopiamą palaikymą. Šrilos Prabhupados Dievo broliai nebuvo bendradarbiavimo dvasioje. Kiekvienas vadovas didesnį dėmesį teikė savo pastato išlaikymui, nei darbui kartu su kitais skleidžiant Viešpaties Čaitanjos mokymą po visą pasaulį. Taigi kaip jiems būtų įmanoma padėti Šrilos Prabhupados vizijai įkurti atšaką Niujorko mieste? Jie matytų tai kaip savarankišką pastangą. Tačiau nepaisant nepalankių šansų, jis rėmėsi į jų misionierišką dvasią ir priminė jiems apie dvasinio mokytojo, Šrila Bhaktisidhantos Sarasvačio Thakuros, troškimus. Jų Dvasinis Mokytojas norėjo, kad Krišnos sąmonė būtų paskleista Vakaruose. Bet Prabhupada, galiausiai sulaukęs Tirtha Maharadžos atsakymo, suprato jį nesant nusiteikusį palankiai.
Šrilos Prabhupados Dievo brolis neprieštaravo jo bandymui Niujorke, tačiau mandagiai pasakė, kad tokiam ketinimui Gaudija Mathos lėšos negalėjo būti skirtos. Prabhupada atsakė, “Tai neteikia ypatingų vilčių, bet vis dėlto nesu žmogus, linkęs nusiminti.’’
<…> Prabhupada deramai apibūdino save kaip “nusiminti nelinkusį žmogų.” Jis buvo įsitikinęs, kad jei čia būtų centras, kur žmonės galėtų ateiti ir klausytis tyro atsidavusiojo, Amerikoje galėtų gimti Dievocentrinė Indijos kultūra. Tačiau kadangi jis turėjo planų, priklausančių nuo brangaus pastato Manhetene įsigijimo, jo tikslas atrodė nepasiekiamas. Visgi jis atkakliai rašė iškiliems atsidavusiems Indijoje, nors jie Prabhupados planams neteikė jokio dėmesio.
“Kodėl jie neturėtų padėti?’’ – galvojo jis. Juk jie buvo Krišnos atsidavusieji. Argi atsidavusieji neturėtų prisidėti prie pirmosios Krišnos šventyklos Amerikoje įsteigimo? Žinoma, jis buvo tinkamas ir įgaliotas skleisti Krišnos žinią. O dėl vietos, Niujorkas, ko gero, buvo kosmopolitiškiausias miestas pasaulyje. Jis rado pastatą – ne itin brangų, geroje vietoje – ir čia buvo ypatingas Krišnos šventyklos poreikis, idant būtų galima atsverti Indijos Majavadžių propagandą. Krišnos bhaktai, kuriems jis rašė, suprato Viešpatį Krišną esant ne tiesiog Hindu Dievybe, bet Aukščiausiuoju Viešpačiu, garbintinu visame pasaulyje. Taigi jie turėtų būti laimingi matydami Niujorke garbinamą Krišną. Krišna Pats sakė Bhagavad Gitoje, “Atmesk visas kitas pareigas ir atsiduok Man.” Taigi būdami Krišnos atsidavusieji, kodėl jie neturėtų padėti? Kokios rūšies atsidavęs nenorėtų šlovinti Viešpaties?
Vis dėlto Šrila Prabhupada nesusidarė išankstinės nuomonės, kas tarnautų Krišnos misijai, o kas prie jos neprisidėtų. Jis buvo visiškai atsidavęs ir visiškai priklausomas nuo Krišnos, ir paklusdamas dvasiniam mokytojui, jis buvo nusiteikęs prašyti pagalbos kiekvieno, be jokios diskriminacijos.
(Śrīla Prabhupāda-līlāmṛta, Satsvarūpa Dāsa Gosvāmī, antrasis ir išplėstas leidimas, I tomas, XIV skyrius – Vieniši vargai, psl. 297. 306-308. Iš anglų k. vertė Adomas Petrikas).