(2020 m. rugpjūčio 12 d.) pasninkas iki vidurnakčio.
„Kai tik religija kur nors ima nykti ir įsivyrauja bedievybė, Aš nužengiu Pats, o Bharatos aini. Kad išlaisvinčiau doruosius ir sunaikinčiau piktadarius, o taip pat atkurčiau religijos principus, epocha po epochos Aš apsireiškiu Pats.“ (Viešpats Krišna Ardžunai, „Bhagavad Gita“ 4 skyrius 7-8 posmai).
Tada visur: rytuose, vakaruose, pietuose, šiaurėje – įsiviešpatavo taika ir gerovė. Danguje švietė palankios žvaigždės, o visi žemės miestai, kaimai, ganyklos ir žmonių mintys spinduliavo laime. („Krišna – Aukščiausias Dievo Asmuo“, 3 skyrius).
Šri Krišna Džianmaštami – Viešpaties Krišnos apsireiškimo diena. Viešpats Krišna apsireiškė mūsų planetoje, bet nereikia galvoti, kad Jis gimė taip pat, kaip gimstame mes. Egzistuoja 8 400 000 gyvybės rūšių, ir kol mes egzistuojame materialiame pasaulyje, mes vėl ir vėl atgimstame iš vienos rūšies į kitą. Krišnos gimimas kitoks. Todėl Krišna sako, kad Jo gimimą reikia suprasti ne kaip įprastą, o kaip ypatingą reiškinį. Tas, kuris tai suprato, nedelsiant išsivaduoja iš materialaus pasaulio. Kaip suvokti šią tiesą? „Bhagavad Gita“ tai aiškina.
Tas kas nori iš tiesų, o ne paviršutiniškai pažinti Viešpatį Krišną, stoja į atsidavimo tarnystės kelią – bhaktį. Bhakti, tyra atsidavimo tarnystė Krišnai tokia nuostabi! Džianmaštamio šventimas – irgi bhakti. Džianmaštamį švenčia visi indai, nepriklausomai nuo to vaišnavai jie ar ne. Šventė švenčiama kiekviename name, taip pat, kaip Vakarų šalyse švenčiamos Kalėdos.
Kodėl Dievas ateina į Žemę? Tam kad visam pasauliui apreikšti Savo kupinus saldumo žaidimus. Bet koks gimimas – tai paslaptis. Tai gi koks yra slaptingas gimimas Negimstančiojo? Apsireiškimas Neapreikštojo? Viešpats yra visur, bet kas gali atpažinti Jį tarp atomų ir šviesos fotonų? Todėl Viešpats sako, kad kai tik žmogus suvokia šią paslaptį, išsivadavimo nereikės ilgai laukti.
Mūsų bendravimas su pasauliu vyksta jutimų pagalba. Akys sąveikauja su šviesos srautais, kuriuose matomos vienos ar kitos formos, ausys sugeria garsus, šnervės bendrauja su aromatais. Išanalizavus visas juslių organų sąveikavimo formas su juslių objektais, mes suprasime, kad jie visi – mūsų vidaus „AŠ“ stebėjimo objektas. Jogos pagalba sugebėjus suvokti savo protą, suprasime, kad mūsų „Aš“ neturi su juo nieko bendro. Taip mes pradedame pažinti save kaip stebėtoją. Mes stebime šį pasaulį akimis, ausimis, liežuviu ir t.t. tarsi jūros gelmių tyrinėtojas paniręs tenai su batiskafu. Susimąstę apie stebėtojo ir stebinčiojo prigimtį, atrasime, kad stebėtojas – gyvas, tuo tarpu tas, kurį stebime, neturi sąmonės. Tuo pačiu, visas pasaulis mums atrodo gyvas. Tai reiškia, kad virš šio pasaulio yra Aukščiausiasis Stebėtojas, Aukščiausiasis Aš, Aukščiausioji siela. Taip mes įsitikiname Dievo egzistavimu.
Visa materiali kūrinija – ne kas kita, kaip šydas, pro kurį siela turi galimybę nematyti, negirdėti, neprisiliesti prie Viešpaties. Tam, kad parodyti Savo malonę sieloms, kurios gyvena čia, Viešpats laikas nuo laiko apreiškia Save. Jo apvaizdos savo prigimtimi yra visai kitos kategorijos. Mes žiūrime į šį pasaulį pro materialius juslių organus. Viešpats savo žvilgsniu aprėpia visas visatas, taip pat ir mūsų visatą, ir tai Jis daro ne su materialiai ribotais instrumentais, o Savo jutimų pagalba, kurie turi visiškai kitą – dvasinę prigimtį.
Visa Viešpaties ir Jo amžinai laisvų sielų veiklą – dvasinė. Jo gimimas čia – Jo amžinosios vidinės energijos apraiška, ir visi atsidavę Viešpačiui taip pat egzistuoja šios energijos globoje, kuri leidžia sielai panirti į pirminę amžinybės, žinojimo ir palaimos būseną. Krišnos gimimas – unikalus reiškinys. Tai amžinai laisvos, mylinčios ir laimingos sielos šventė. Nežiūrint į tai, kad Žemėje ji švenčiama kartą metuose, ši diena gali perkelti sielą į Amžinybę, ten kur nėra kančios, nėra gimimo ir mirties, bet yra amžinas gyvenimas ir meilė, kur pildosi visi norai, kur verda tikras gyvenimas, kur juokiamasi ir verkiama iš laimės, ten kur siela atranda save.