Šiandien laivas kursuoja labai sklandžiai. Jaučiuosi geriau, bet jaučiu išsiskyrimą nuo Šri Vrindavano ir mano Viešpačių Šri Govindos, Gopinathos bei Radha Damodaros. Vienintelis prieglobstis man yra Šri Čaitanja Čaritamrita, kurioje ragauju Viešpaties Čaitanjos žaidimų nektarą. Palikau Bharatos žemę vien tam, kad vykdyčiau Šri Bhaktisidhantos Sarasvačio nurodymą, tokiu būdu sekdamas Viešpaties Čaitanjos misija. Neturiu tam reikalingų savybių, bet surizikavau vien norėdamas išpildyti Jo Dieviškosios Malonės paliepimą. Būdamas taip toli nuo Vrindavano, esu visiškai priklausomas nuo Jų malonės. – Džaladutos dienoraštis. – Rugsėjo 10, 1965
****************
Tokiu pačiu paprastu, faktiniu dėstymo būdu, kuriuo Šrila Prabhupada pažymėjo datą, orą ir savo sveikatos būklę, dabar jis apibūdino savo bejėgišką priklausomumą nuo jo „draugo, Viešpaties Krišnos,“ ir pasinėrimą išsiskyrimo su Krišna ekstazėje. Jis nusakė santykį tarp dvasinio mokytojo ir mokinio bei šlovino savo dvasinį mokytoją, Šri Šrimad Bhaktisidhantą Sarasvatį, „kurio tvirto noro dėka šventas Viešpaties Gaurangos vardas pasklis po visas Vakarų pasaulio šalis.“ Bhaktivedanta aiškiai tvirtino, jog dvasinis mokytojas įsakė jam skleisti šią pasaulinio masto Krišnos sąmonės misiją, ir jausdamasis šiam darbui nevertas meldė Viešpaties Krišnos suteikti jam stiprybės. Paskutiniai poemos posmai atskleidžia netikėtą, slaptą Šrilos Prabhupados tiesioginio santykio su Viešpačiu Krišna blykstelėjimą. Prabhupada vadino Krišną savo „brangiu draugu“ ir ilgėjosi džiaugsmo, patirsiamo vėl klajojant po Vradžos laukus. Šis Krišnos atsiminimas, jis rašė, apėmė dėl ryžtingo troškimo tarnauti Viešpačiui. Išoriškai Šrila Prabhupada išgyveno didelius nepatogumus; jau mėnesį laiko jis praleido laive ir iškentėjo du širdies smūgius bei pasikartojančią jūros ligą. Be to, net jei jis ir atsigautų nuo šių sunkumų, jo atvykimas į Ameriką, be mažiausios abejonės, atneštų dar daugiau sunkumų. Tačiau atmindamas dvasinio mokytojo troškimą, įgaudamas stiprybės iš Čaitanja Čaritamritos skaitymo, ir maldose atskleisdamas savo mintis Viešpačiui Krišnai, Prabhupada išliko savimi pasitikintis.
***************
Dabar jis buvo Amerikos didmiestyje, turtingame milijardais, apgyvendintame milijonais, ir pasiryžęs išlikti toks, koks yra. Prabhupada žvelgė į Bostoną tyro Krišnos atsidavusiojo akimis. Jis matė pragarišką miesto gyvenimą, žmones, pasišventusius materialios laimės iliuzijai. Visiškas jo atsidavimas ir išsilavinimas skatino Prabhupadą suteikti šiems žmonės transcendentinį žinojimą ir išganingą Krišnos sąmonės malonę. Visgi jis jautėsi silpnas, užimantis žemą padėtį, ir negabus savarankiškai jiems padėti. Jis buvo nė grašio neturintis „nereikšmingas elgeta“. Jūroje patyręs du širdies smūgius, kalbantis kita kalba, keistai apsirengęs – vis dėlto jis atvyko raginti žmones atsisakyti mėsos vartojimo, uždrausto sekso, svaigalų, lošimo, ir pamokyti juos garbinti Viešpatį Krišną, kuris jiems tebuvo mitinis Hindu dievas. Kaipgi jis gali čia kažką pasiekti?
***************
Turėdamas su savimi vos keturiasdešimt rupijų, kurias jis vadino „kelių valandų kišenpinigiais Niujorke“, ir papildomus dvidešimt dolerių, gautus pardavus tris Bhagavatam tomus kapitonui Pandijai, Šrila Prabhupada, su skėčiu ir lagaminu rankoje, vis dar lydimas ‚Traveler‘s Aid‘ astovo, išsiruošė į ‚Port Authority‘ autobusų stotį, idant sutvarkytų kelionės į Batlerį reikalus.
***************
(Śrīla Prabhupāda-līlāmṛta, Satsvarūpa Dāsa Gosvāmī, antrasis ir išplėstas leidimas, I tomas, XII skyrius – Kelionė į Ameriką, psl. 277, 280, 281, 282, 283, 284. Iš anglų k. vertė Adomas Petrikas).