XI skyrius – Svajonės išsipildymas

Planavau, jog turiu vykti į Ameriką. Įprastai keliaujama į Londoną, bet manęs jis nedomino. Aš tiesiog mąsčiau, kaip nukakti į Niujorką. Galvojau, „Ar turėčiau vykti šiuo keliu, per Tokijų, Japoniją, ar kitu keliu? Kuris jų pigesnis?“ Tai buvo mano ketinimas. Ir aš visada taikiausi į Niujorką. Kartais sapnuodavau, jog atvykau į Niujorką. – Šrila Prabhupada
*******************
Kuomet išaušo kelionės diena, pasitikėjimas buvo jam reikalingas. Šrila Prabhupada nutraukė reikšmingus santykius su ankstesniu savo gyvenimu, ir jis buvo pavojingai senas bei nestiprios sveikatos. Prabhupada keliavo į nežinomą ir veikiausiai nesvetingą kraštą. Būti vargšui ir nežinomam Indijoje buvo viena. Net ir Kali-jugos dienomis, kai Indijos vadovai atmetė Vedų kultūrą ir pamėgdžiojo Vakarus, tai vis dėlto buvo Indija; tai vis dar buvo Vedinės civilizacijos likučiai. Jis sugebėjo pasimatyti su milijonieriais, gubernatoriais, ministru pirmininku, paprasčiausiai pasirodydamas prie jų durų ir laukdamas. Sanjasis buvo gerbiamas; Šrimad Bhagavatam buvo gerbiamas. Bet Amerikoje bus kitaip. Jis bus niekas, užsienietis. Ir ten nėra sadhu tradicijos, jokių šventyklų, jokių nepriklausomų ašramų. Bet kuomet Prabhupada galvojo apie su savimi gabenamas knygas – transcendentinį žinojimą anglų kalba – jis tapdavo užtikrintas. Sutikęs ką nors Amerikoje, jis duos jam skrajutę: „Šrimad Bhagavatam, Indijos žinia taikai ir geranoriškumui“.
Tai buvo rugpjūčio tryliktoji, vos kelios dienos iki Džanmaštamio, Viešpaties Krišnos apsireiškimo dienos – sekanti diena bus paties Prabhupados šešiasdešimt devintasis gimtadienis. Pastaraisiais metais Džanmaštamį jis švęsdavo Vrindavane. Daugybė šio miesto gyventojų niekuomet neišvykdavo kitur; Vrindavane jie buvo senyvi ir ramūs. Bhaktivedanta Svamis taip pat buvo susirūpinęs, jog gali mirti kurs nors toli nuo Vrindavano. Štai kodėl Vaišnavų sadhu ir našlės davė įžadus niekuomet nepalikti Vrindavano, net ir dėl Mathuros – mat mirti Vrindavane buvo gyvenimo tobulumas. Be to, Hindu tradicija draudė sanjasiui kirsti vandenyną ir vykti į mlečchų žemę. Bet aukščiau to buvo Šrila Bhaktisidhantos Sarasvačio noras, o jo noras niekuo nesiskyrė nuo Viešpaties Krišnos. Ir Viešpats Čaitanja Mahaprabhu numatė, jog Hare Krišna giedojimas bus žinomas kiekviename miestelyje ir kaime.
Šrila Prabhupada: su kokiais sunkumais aš išvykau iš šalies! Vienaip ar kitaip, Krišnos malone, aš ištrūkau tam, kad galėčiau paskleisti Krišnos sąmonės judėjimą po visą pasaulį. Priešingu atveju, likti Indijoje – tai buvo neįmanoma. Aš norėjau pradėti judėjimą Indijoje, bet čia nesulaukiau jokio paskatinimo.
Juodas krovininis laivas, mažas ir vėjo nugairintas, buvo prišvartuotas prieplaukoje, su laipteliais, jungiančiais prieplauką su laivo deniu. Indijos prekeiviai-jūrininkai smalsiai stebėjo pagyvenusį šafrano spalvos rūbais apsirėdžiusį sadhu, kuomet jis tarė paskutinius atsisveikinimo žodžius savo draugams ir galiausiai juos palikęs ryžtingai nužingsniavo link laivo.
Tūkstančius metų krišna-bhakti buvo žinoma tik Indijoje, bet ne už jos ribų, išskyrus iškreiptuose, netikinčių užsieniečių pranešimuose. Ir vieninteliai svamiai, pasiekę Ameriką, buvo nebhaktai, Majavadžiai impersonalistai. Bet dabar Krišna siuntė Bhaktivedantą Svamį kaip Savo atstovą.­
(Śrīla Prabhupāda-līlāmṛta, Satsvarūpa Dāsa Gosvāmī, antras ir papildytas leidimas, I tomas, XI skyrius – Svajonės išsipildymas, psl. 249, 275-276. Iš anglų k. vertė Adomas Petrikas).