Iš “Prabhupada Lilamritos” psl. 139-140

Per daugiau nei dvidešimt metų dažno keliavimo traukiniais Abhajus pastebėjo vis daugiau cigaretes rūkančių žmonių ir vis daugiau vienišai keliaujančių moterų. Indija buvo persmelkiama vakarietiškų įpročių, o valstybės vadovai grindė tam kelią – aklieji, vedantys akluosius. Jie norėjo Dievo karalystės be Dievo. Jie norėjo pažangios, supramonintos Indijos be Krišnos. Pro langus jis galėjo matyti besidriekiančius nedirbamos žemės laukus, ir vis dėlto žmonės badavo.
Abhajus kartais skaitydavo laikraščius ir iškirpdavo Iš jų straipsnius, kurie galėjo duoti pagrindą atsakymui ‘Back to Godhead’ ar įžiebdavo idėją parašyti esė. Jis mąstydavo, kaip priartėti prie žmonių, galinčių padėti, į ką kreiptis, ir kaip pradėti Krišnos sąmoningų atsidavusiųjų bendriją. Žmonės ne tik Indijoje, bet visame pasaulyje galėjo priimti Krišnos sąmonę. ‘Čaitanja-bhagavata’ numatė, jog Viešpaties Čaitanjos vardas vieną dieną bus žinomas kiekviename mieste ir kaime. Šrila Bhaktisidhanta to norėjo. Jis siuntė pamokslautojus į Angliją, bet geriausia, ką jie sugebėjo, tik formaliai aplankyti karališkąją šeimą, pastovėti eilėje, nusilenkti prieš karalienę, ir grįžti į Indiją be jokio veiksmingo pokyčio vakarų žmonėse. Abhajus galvojo pradėti siųsti ‘Back to Godhead’ į užsienį. Jo atstovai, Thacker, Spink and Company, turėjo ryšių Amerikoje ir Europoje. Žmonės skaitė angliškai visame pasaulyje, ir dalis jų tikrai būtų priėmę ‘Bhagavad-gitos’ ir ‘Šrimad-Bhagavatam’ idėjas. To norėjo Šrila Bhaktisidhanta Sarasvatis. Krišnos sąmonė nebuvo skirta vien Indijai. Tai buvo didingiausia Indijos dovana, ir ji buvo skirta visiems. (Śrīla Prabhupāda-līlāmṛta, antrasis ir išplėstas leidimas, Satsvarūpa Dāsa Gosvāmī, VI skyrius – Nežinomas draugas, I tomas, psl. 139-140. Iš anglų k. vertė Adomas Petrikas).

Jeigu Jūs aptikote gramatinę klaidą, prašom, praneškite mums apie tai pažymėjus klaidingą tekstą ir paspaudus Ctrl+Enter.