Abhajus pradėjo rimtai svarstyti apie Vaišnaviškos literatūros rašymą. Dvasinis mokytojas atrodė didžiai patenkintas jo darbais ir nurodė ‘The Harmonist’ redaktoriui: „Spausdinkite visa, ką tik jis parašys“. Pelnas, atėjęs iš verslo, jei tik Abhajus sugebėtų jį kaip nors išvystyti, galėtų būti skirtas spausdinti knygoms anglų kalba, kaip sakė jo dvasinis mokytojas: „Vos tik turėsi pinigų, spausdink knygas.“ Akivaizdu, jog Gaudija Matha neketino to daryti; Kundžavihari pardavė Bhaktisidhantos spausdinimo mašinas, kad padengtų savo teisminių bylų išlaidas. Ne, Abhajus turėtų tęsti vienas, palaikydamas savo verslą ir tuo pačiu metu bandydamas rašyti ir spausdinti. Tai taip pat buvo Šrila Bhaktisidhantos nurodymas: „Labai gerai, kad jis gyvena atskirai nuo jūsų. Atėjus laikui, jis viską padarys savarankiškai.“
1939 – aisiais Abhajus parašė „Įvadą Gitopanišadai“. Nepaisant trumpos apimties, straipsnis aiškiai pabrėžė autoriaus ketinimą imtis užduoties vieną dieną išversti Bhagavad-Gitą į anglų kalbą ir pateikti jai komentarus. Be abejonės, angliškų komentarų buvo apstu, bet daugumą jų parašė impersonalistai ar kitų pažiūrų žmonės, neperteikę tikrosios Gitos prasmės, Ardžunos nuotaikos Kurukšetros mūšio lauke, kur jis išgirdo Bhagavad-Gitą tiesiogiai iš Viešpaties Krišnos lūpų. Vis dėlto, Abhajus žinojo galįs pristatyti Bhagavad-Gitą tinkama nuotaika parašydamas angliškus komentarus, paremtus Viešpaties Čaintanjos ir mokytojų-mokinių sekos pamokymais. Taigi jis pradėjo. Atsiradus bent trupučiui laiko, jis rašydavo. Nors griežtas gramatikas galėjo prikibti prie klaidų jo angliškoje sakinių struktūroje, reikšmė, kurią jis perteikė, buvo visiškai aiški. (Śrīla Prabhupāda-līlāmṛta, Satsvarūpa Dāsa Gosvāmī, V skyrius – Karas, psl. 97. Iš anglų k. vertė Adomas Petrikas).