Jei visos pasaulio knygos būtų sunaikintos…

Bhaktisidhanta Sarasvati Thakura

(iš JŠ Bhakti Vikaša Svamio knygos „Šri Bhaktisidhanta Vaibhava“, 12 sk. „Tarnystė šventraščiams“)

„Transcendentinis požiūris į šventraščius“

Šrila Sarasvatis Thakura mokė savo mokinius vengti bahu-grantha-kalabhjasos, nepilnaverčio daugelio knygų studijavimo. „Neverta vartyti daug knygų ir tampytis jų su savimi tarsi asilui. Geriau išsamiai perskaityti ir pažinti keletą.“ Jis nepalankiai vertino tai, kad šventyklų gyventojai turėtų savo bibliotekas. Tiems, kurie buvo labiau linkę studijuoti, o ne pamokslauti, jis sakydavo, „Kokia nauda iš to, kad taip gerai išmanai šventraščius? Kas tave supras Kali-jugoje? Verčiau jau eitum pamokslauti.“ Arba, „Tikras mokytumas skatina pamokslauti. Tame, kuris išties mokytas, savaime kyla noras ir kitus padaryti mokytais.“

Kartą jis paklausė neraštingo brahmačario, kurio pagrindine tarnyste buvo šventyklos sodelio priežiūra, „Ką žinai apie tatva-gjaną?“

Brahmačaris atsakė, „Aš reguliariai jūsų klausausi ir stengiuosi įsidėmėti tai, ką jūs sakote.“ Tuomet mokytojas paprašė mokinio papasakoti ką nors iš to, ką šis supratęs, ir beraštis bhaktas ėmė atskleidinėti aukščiausias filosofines tiesas. Kitiems ten susirinkusiems bhaktams Šrila Sarasvatis Thakura paaiškino, „Štai jums sevonmokhe hi džihvadau įrodymas. Krišną galima pažinti Jo malone. Šis vaikinukas nestudijavo sanskrito ar šventraščių, jis netgi ne itin gerai išmano bengalų kalbą, tačiau taip gerai išmano sidhantas. Daugelis didžių panditų nesugeba perprasti mano kalbos, o štai šis nemokytas jaunuolis viską suprato.“

Ramadasa prabhu buvo paprastas sodininkas ir darbininkas Šri Čaitanja Mathoje. Jis buvo žemos kilmės ir beraštis, todėl nuolat atlikdavo paprasčiausius darbus – sunkiai plušėdavo laukuose, šluodavo takelius, išmesdavo šiukšles, tuo pat metu nepaliaudamas giedoti maha-mantrą. Jei kas jį subardavo, jis nuolankiai priimdavo tai ir toliau tęsdavo savo tarnystę, nesiliaudamas giedoti šventųjų vardų. Bhaktisidhanta Sarasvatis suteikė jam harinama iniciaciją, bet neįšventino į brahmanus, nurodydamas kad jam to ir nereikia – jis viską pasieksiąs harinamos ir tarnystės dhamai dėka.

Šripada B.S. Bhagavata Maharadžas, tuo metu dar šeimos žmogus, dirbo gydytoju ir turėjo puikų pasaulietinį išsilavinimą, bet stokojo šventraščių pažinimo. Įkvėptas Bharati Maharadžo ir Bon Maharadžo puikaus šventraščių išmanymo ir trokšdamas sekti jų pavyzdžiu, jis nuolankiai kreipėsi į Bhaktisidhantą Sarasvatį, prašydamas skirti jam Sarasvačio išprususį mokinį, kuris galėtų išmokyti jį šventraščių, ir mokytojas nurodė jam kreiptis į Ramadasą prabhu. Tuo metu mathoje gyveno daug bhaktų, tad Bhagavata Maharadžas jo nepažinojo.

Paklausinėjęs bhaktų galiausiai susitiko jį bananų sodelyje renkant lapus, kurie bus panaudoti lėkštėms. Ramadasa nė iš tolo nebuvo panašus į panditą, tad Bhagavata Maharadžas labai abejodamas paprašė jo pamokyti jį šventraščių. Toks prašymas nustebino ir Ramadasą, kuris prisipažino esąs visišku beraščiu ir neišmanėliu, tad įtarė, jog įvyko nesusipratimas.

Taigi Maharadžas sugrįžo pas Bhaktisidhantą Sarasvatį, kuris tučtuojau pasiteiravo – ar jis buvo susitikęs Ramadasą ir mokėsi pas jį.

Bhagavata Maharadžas pagalvojo, kad turbūt mokytojas buvo juo nepatenkintas ir šiuo nurodymu norėjo jį paauklėti. Tačiau Bhaktisidhanta Sarasvatis vėl nuoširdžiai patarė jam kuo nuolankiausiai kreiptis į Ramadasą prabhu. Po to, kai Bhagavata Maharadžas ne kartą prašė jo, Ramadasa prabhu galiausiai paprastais, tačiau giliausios prasmės sklidinais žodžiais atskleidė kaip jis suprantąs sevonmukhe hi džihvadau principą,

„Aš tiesiog stengiuosi užauginti gėles ir vaisius, kuriuos galėsime paaukoti Viešpačiui. Tai darydamas jaučiu įkvėpimą visuomet kartoti šventuosius vardus. Tai ir laikau didžiausia savo gyvenimo sėkme.“ Kai Maharadžas sugrįžo pas mokytoją ir persakė jam ką girdėjęs, šis pastebėjo, kad Ramadasos supratimas yra visos Bhagavatos filosofijos esmė ir pacitavo:

etavadž džanma-saphaljam
dehinam iha dehišu
pranair arthair dhija vača
šreja-ačaranam sada

„Pašvęsti savo gyvenimą, turtus, intelektą, kalbos dovaną kitų labui – visų iškiliausias elgesys įkūnytajai būtybei. Taip besielgiantis žmogus gali savo gyvenimą padaryti sėkmingu.“

„Šventraščių svarbos palyginimas“

„Tiems, kurie pasuko dvasiniu keliu, pirma derėtų skaityti Bhagavad-gitą. Bhagavad-gita ir Šrimad-Bhagavatam yra didžiausi papuošalai tarp šventraščių. Jie tokie pat iškilnūs ir gali suteikti prieglobstį kaip Pats Šri Krišna, jie – transcendentinė Krišnos-kirtano apraiška.“ (iš „Čaitanja-bhagavatos“ 1.2.72 Bhaktisidhantos Sarasvačio komentaro)

Šrila Sarasvatis Thakura nepropagavo, kad visi studijuotų „Bhagavad-gitą“ ir „Šrimad-Bhagavatam“, nes tai sudėtingi filosofiniai sanskrito traktatai, juos įstengs suvokti tik mokslinio tipo žmonės.

Bhaktams jis patardavo ypatingai dėmesingai studijuoti „Šrimad-Bhagavatam“ skyrius apie Druvą Maharadžą ir Prahladą Maharadžą bei Kapiladevos pamokymus. Jis pabrėždavo, kad Upanišadų ir Gitos studijos skirtos pradedantiesiems ir reikia siekti toliau, studijuoti „Šrimad-Bhagavatam“. Tai anaiptol nebuvo Upanišadų ar Gitos sumenkinimas, nes jas jis pats dažnai cituodavo, tačiau tai buvo skirta ypatingai pabrėžti unikalią „Šrimad-Bhagavatam“ padėtį:

„Jei visos visatos knygos sudegtų ir teliktų tik vienas šventraštis, Šrimad-Bhagavatam, nebūtų jokio praradimo. Jei pranyktų milijonai mokymo centrų, nebūtų jokios netekties, jei būtų toliau mokoma Bhagavatam.“

Jis dažnai patardavo bengalams ir Orisos gyventojams, kurių dauguma daugiau ar mažiau pripažino Čaitanją Mahaprabhu ir kiek žinojo vaišnavų filosofiją, visų pirma studijuoti „Čaitanja-bhagavatą“ ir „Čaitanja-čaritamritą“, kurios, nors ir sudėtos paprasta bengalų kalba, pateikia visų šventraščių mokymo esmę ir gali išsyk pažadinti Viešpaties Čaitanjos atneštą bhakti-rasą. Pradedantiesiems jis patardavo visų pirma skaityti lygintinai mažiau sudėtingą „Čaitanja-bhagavatą“, po to filosofiškai įmantresnę „Čaitanja-čaritamritą“, ir tik po to „Šrimad-
Bhagavatam“. Jis nurodydavo, kad Bhaktivinoda Thakura pabrėždavo kaip svarbu skaityti „Čaitanja-bhagavatą“, kad netgi neskaičius „Čaitanja-čaritamritos“ iš „Čaitanja-bhagavatos“ gali suvokti svarbiausias tiesas apie tyrą bhakti.

Ne bengalams jis patardavo mokytis bengalų kalbos, kad galėtų originalia kalba skaityti „Čaitanja-bhagavatą“, „Čaitanja-čaritamritą“ ir kitus svarbius Gaudijos vaišnavų darbus. Jis dažnai pranašaudavo, kad ateis laikas kai užsieniečiai mokysis bengalų kalbos tam, kad galėtų skaityti „Čaitanja-čaritamritą“. Tai buvo jo mėgstamiausia knyga. Jis vertino ją kaip neįkainuojamą atsidavimo dvasios sklidiną veikalą, pačią svarbiausią Čaitanjos Mahaprabhu biografiją, nes ji glaustai, bet labai aiškiai perteikia Jo mokymą ir, palyginus su „Čaitanja-bhagavata“ ar kitais pasakojimais, išsamiau nušviečia aukščiausias Viešpaties ekstazes.

Bhaktisidhanta Sarasvatis perskaitė „Čaitanja-bhagavatą“ ir „Čaitanja-čaritamritą“ po 108 kartus, tai patarė ir kitiems. Ypatingai paskutiniaisiais savo gyvenimo metais, tik atradęs laisvą akimirką, jis dažniausiai skaitydavo „Čaitanja-čaritamritą“.

Kartą jis taip mokė savo mokinius apie „Čaitanja-čaritamritos“ išskirtinumą:

„Jei visos pasaulio knygos būtų sunaikintos ir liktų tik Šrimad-Bhagavatam ir Čaitanja-čaritamrita, šio pasaulio gyventojai vis tiek įstengtų pasiekti aukščiausią gyvenimo tikslą. Net jei netektume ir Šrimad-Bhagavatam, ir teliktų tik Čaitanja-čaritamrita, žmonija nieko neprarastų, nes tai, ko neatskleidžia Bhagavatam, galima rasti Šri Čaitanja-čaritamritoje. Absoliuti Tiesa – tai Šri Čaitanja Mahaprabhu, jungtinis Radhos ir Krišnos pavidalas. Šri Čaitanja-čaritamrita – tai Jo garsinė inkarnacija, kurioje galima suvokti dieviškąją Radharani padėties ir šlovės paslaptį. Tad ar galima būtų abejoti šio transcendentinio rašto išskirtine padėtimi?“

Kartą, kai jis baigė skaityti paskaitą Mungere, dėl nestiprių požeminių smūgių greta tekanti Ganga išsiliejo iš krantų. Vanduo netrukus nuslūgo, o Šrila Sarasvatis Thakura pastebėjo:

„Ateis laikas ir maha-pralaja (niokojantys potvyniai) užlies visą visatą. Jei norėsite išgyventi šio tvano metu, nepamirškite su savimi Bhagavad-gitos, Šrimad-Bhagavatam ir Šri Čaitanja-čaritamritos. Jei visų trijų pasiimti nesugebėsite, palikite Bhagavad-gitą. Iš bėdos galima palikti ir Šrimad-Bhagavatam, bet niekada jokiomis aplinkybėmis neišsižadėkite Šri Čaitanja-čaritamritos, nes jei ši knyga išliks, tvano padaryta žala nebus labai rimta, nes jam nuslūgus šventraščių žinią galima bus sužinoti iš Čaitanja-čaritamritos, ji – visų šventraščių esmė.“

Jis ypatingai pabrėždavo ir dažnai cituodavo iš „Čaitanja-čaritamritos“ skyriaus, kur aprašomi Viešpaties Čaitanjos pamokymai Šrilai Rūpai Gosvamiui. Jo teigimu tol, kol bhaktas gerai su jais nesusipažins, jis neįstengs suvokti tyro Hari garbinimo. Lygiai taip jis pabrėždavo ir Sanatana-šikšos, Viešpaties Čaitanjos pamokymų Šrilai Sanatanai Gosvamiui, apibūdintų 20-24 Madhja-lilos skyriuose, svarbą.

Taip pat Bhaktisidhanta Sarasvatis šlovino ir „Bhakti-rasamrita-sindhu“, Šrilos Rūpos Gosvamio veikalą, nuodugniai gvildenantį bhakti mokslą:

„Žmonėms reikia studijuoti Bhakti-rasamrita-sindhu. Tuomet palikę nuošaly kvailybes jie taps išties mokytais. Kaip apgailėtina – nors daug žmonių yra išsilavinę ir didžiuojasi tuo, jie ničnieko nenutuokia apie tokius ypatingus vaišnavų šventraščių brangakmenius!“

Mokiniui, kuris prisipažino, kad nereguliariai skaito „Gaudiją“ (kassavaitinį Gaudija mathų leidinį bengalų kalba) ir „Nadija Prakaš“ (dvisavaitinį leidinį anglų ir bengalų kalbomis), Bhaktisidhanta Sarasvatis pastebėjo, „Daugelis mūsų neatrandame laiko bhagavad-bhadžanui. Visą mūsų laiką suryja radžasinė ir tamasinė veikla, tiesiog kūno ir proto įgeidžių tenkinimas. Mus užpuolė ir pražudė tinginystė ir miegas. Tas, kuris atidžiai neskaito Gaudijos, niekuomet neįstengs suvokti Šrimad-Bhagavatam, Šri Čaitanja-čaritamritos ar kitų šventraščių.“

Mokiniui, kiek tai laiko gyvenusiam toli nuo kitų bhaktų, Šrila Bhaktisidhanta Sarasvatis paaiškino, kaip skaitymas gali padėti kompensuoti bhaktų draugijos trūkumą:

„Visuomet skaityk Gaudiją ir kitus bhaktų leidinius, tai bus taip pat veiksminga kaip ir Hari-kathos klausymasis iš bhaktų lūpų. Nors šiame pasaulyje retai susitinkame bhaktus iš dvasinio pasaulio, Mahaprabhu laikotarpio bhaktų pokalbiai ir žygiai amžinai pasiekiami knygų ir garso pavidalu, štai kodėl materialūs vargai taip sunkiai neskaudina. Jei gyvendami čia būsime išvien su dvasinio pasaulio žodžiais, prisiminimai apie šią bendriją apsaugos mus nuo materialių kančių.“