Vegetarizmas

Praktikuojant dvasinį gyvenymą viena iš tikro progreso sąlygų yra prievartos atsisakymas, o vienas iš neprievartos aspektų yra vegetarizmas – atsisakymas žudyti gyvunus dėl liežuvio patenkinimo. Yra daugybė idėjų kodėl mes turėtume ar neturėtume valgyti mėsos, tačiau šiame skyrelyje pateikiame vaišnavišką požiūrį. Pats savaime vegetarizmas nepaverčia žmogaus dvasingu automatiškai, bet kas pabandė tokią mitybą galėjo realiai pajusti pokyčius. Tai nėra kažkoks sentimentalus įsitikinimas, pasistenkite daugiau įgyti autoritetingų žinių šia tema, papraktikuokite ir tai jums bus pats aiškiausias įrodymas kas yra vegetarizmas.

Žodis „vegetaras“, kurį 1842 metais pirmieji pavartojo Britų vegetarų draugijos įkūrėjai, kilo iš lotyniško žodžio vegetus – „pilnavertis, sveikas, šviežias ir gyvybingas. Pirminė šio žodžio reikšmė apibūdina ne šiaip daržovių ar vaisių dietą, o harmoningą, filosofiškai ir doroviškai įprasmintą gyvenseną.

Dauguma vegetarų – tai žmonės, supratę, kad prieš kuriant visuomenėje taiką, pirma reikia išgyvendinti prievartą iš savo pačių širdžių. Tad nenuostabu, kad tūkstančiai įvairaus išsilavinimo ir profesijų žmonių ieškodami tiesos atsisako valgyti mėsą. Vegetarinė mityba – tai didžiulis žingsnis tobulesnės visuomenės link, ir žmonės, kurie susimąsto apie jos pranašumus, nėra vieniši. Šiai problemai nebuvo abejingi ir tokie mąstytojai bei žymūs žmonės kaip Pitagoras, Sokratas, Platonas, karalius Ašoka, Leonardas da Vinčis, Montenis, Atbaras, Džonas Miltonas, seras Izaokas Niutonas, Volteras, Bendžaminas Franklinas, Žanas Žakas Ruso, R. V. Emersonas, H. D. Toro, Levas Tolstojus, Mahatma Gandis, Albertas Šveiceris, Albertas Einšteinas, Tomas Edisonas.

Panagrinėkime keletą vegetarinės mitybos privalumų.

Mityba ir sveikata

Daugelis žmonių mano, kad vegetarai kenčia nuo įvairių ligų, kurias sukelia vitaminų trūkumas atsisakius mėsos. Tačiau išnagrinėjus įvairius mokslinius tyrimus galima padaryti išvadą, kad kaip tik mėsos valgymas sukelia daugumą pagrindinių šio amžiaus ligų.

Yra nustatyta, kad mėsos valgymas labai smarkiai padidina arteriosklerozės, širdies ligų bei vėžio riziką. Laikantis vegetarinės dietos galima išvengti apie 90% širdies ligų. Įvairūs tyrimai įrodė, kad po tabako ir alkoholio mėsos vartojimas yra didžiausia mirtingumo priežastis išsivysčiusiose pasaulio šalyse.

Žmogaus organizmas nepajėgia suvartoti gyvulinių riebalų, todėl ilgainiui jie cholesterolio pavidalu nusėda ant vidinių arterijų sienelių, tuo padidindami insulto riziką.

Pastarojo dvidešimtmečio tyrimai rodo, jog mėsiškas maistas skatina gaubiamosios ir tiesiosios žarnų, krūtų bei gimdos vėžį. Kai tuo tarpu vegetarai šiomis ligomis suserga labai retai.

Mėsoje yra daugybė cheminių priedų, kurie išlaiko raudoną skerdienos spalva, apsaugo nuo gedimo, blogo kvapo. Daugelis tų priedų yra kancerogenai. Tai dar labiau padidina vėžinių susirgimų riziką. Gyvūnas (net prieš gimstant) yra pradedamas auginti ir tukinti įvairiais hormonais, trankvilizatoriais (iš viso 2700 rūšių). Šios visos medžiagos išlieka mėsoje.

Yra plačiai paplitusi nuomonė, kad žmogaus organizmas yra skirtas mėsiškai mitybai, tačiau palyginę augalėdžio, žolėdžio ir žmogaus organizmus matome, jog yra atvirkščiai.

 

 

Mėsėdžiai	Žolėdžiai	Žmogus
turi letenas su nagais	letenų neturi	letenų neturi
oda neturi porų, prakaitą išskiria per liežuvį	išskiria prakaitą per poras	išskiria prakaitą per poras
aštrios iltys pritaikytos doroti mėsą	aštrių ilčių neturi	aštrių ilčių neturi
seilių liaukos burnoje mažos (nereik apvirškinti grūdų ir vaisių)	ištobulėjusios seilių liaukos apvirškina grūdus ir vaisius	Ištobulėjusios seilių liaukos apvirškina grūdus ir vaisius
seilių terpė rūgšti, ptialino fermentas, kurio reikia grūdam apvirškinti neišskiriamas	seilių terpė šarminė, daug ptialino grūdų apvirškinimui	seilių terpė šarminė, daug ptialino grūdų apvirškinimui
plokščių krūminių dantų maistui sutrinti nėra	krūminiai dantys plokšti, pritaikyti maistui trinti	krūminiai dantys plokšti, pritaikyti maistui trinti
skrandyje daug stiprios druskos rūgšties tvirtiems gyvulių kaulams, raumenims virškinti	druskos rūgštis skrandyje 10 kartų silpnesnė negu mėsėdžių	druskos rūgštis skrandyje 10 kartų silpnesnė negu mėsėdžių
virškinimo traktas tik 3 kartus ilgesnis už kūną, kad greitai pūvanti mėsa būtų nedelsiant pašalinta iš organizmo	virškinimo traktas 6 – 10 kartų ilgesnis už kūną; vaisiai ne taip greitai irsta, todėl gali ilgiau būti organizme	virškinimo traktas 6 kartus ilgesnis už kūną

Religinis aspektas

Visi svarbiausi šventraščiai draudžia žmogui be reikalo žudyti. Vienas iš dešimties Dievo įsakymų skelbia „Nežudyk“ (Išėjimo knyga 20:13). Dažnai šis įsakymas klaidingai interpretuojamas kaip draudimas žudyti žmogų. Tačiau tiksli hebrajų žodžio lo tirtzach , vartojamo originalo tekste, reikšmė „Nežudyk“. Dr. Rubeno Alkalajaus „Didysis hebrajų – anglų kalbų žodynas nurodo, kad žodis tirtzach reiškia „bet kokį žudymą“, ne tiktai žmogžudystę.

Buda VI-V a. pr. Kr. paskelbė ahimsos (t.y. neprievartos) principą. Jis skelbė vegetarinę mitybą esant pamatiniu žingsniu prabudimo kelyje.

Gerokai senesni už budizmą Indijos Vedų šventraščiai irgi pabrėžia, kad dorovinį vegetarizmo pamatą sudaro prievartos nenaudojimas. „Negalima gauti mėsos nepakenkus kitai gyvai būtybei, todėl susilaikyk nuo mėsos“, – sakoma „Manu Samhitoje“, senovės indų įstatymų kodekse. Vedose yra labai daug draudimų žudyti kitas gyvas būtybes, nes teigiama, kad visos gyvos būtybės turi sielą. Pasak Vedų, žemesnį už žmogaus pavidalą turinti siela savaime evoliucionuoja persikeldama i aukštesnes formas, kol galų gale gauna žmogaus kūną ir galimybę atsigręžti į Dievą. Tad žudydami gyvūnus žmonės trikdo jų evoliuciją.

Ekonominis aspektas

Mėsos produktų gamyba – tai mažumos prabanga daugumos sąskaita. Didžiuliai kiekiai grūdų, kuriuos maistui galėtų suvartoti žmonės, sušeriami mėsai auginamiems galvijams. JAV žemės ūkio ministerija yra apskaičiavus, kad sušėrus galvijams šešiolika kilogramų grūdų, mėsos gaunamas tik vienas kilogramas. Šerdamos mėsai auginamus galvijus, klestinčios valstybės ne tik švaistosi grūdais, bet ir atima iš skurstančių valstybių daug baltymais turtingo augalinio maisto. Dr. Georgas Borgstromas, žymus specialistas, tiriantis maisto produktų išteklius įvairiose šalyse, apskaičiavo, kad trečdalis Afrikos žemės riešutų derliaus (žemės riešutai yra tokie pat baltymingi kaip mėsa) galų gale atsiduria Vakarų Europoje mėsai auginamų galvijų bei paukščių skrandžiuose.

Silpnai išsivysčiusiose šalyse žmogus per metus vidutiniškai suvartoja 200 kg grūdų, didžiąją jų dalį suvalgydamas pats. Tuo tarpu europietis ar amerikietis, garsaus mitybos specialisto Lesterio Brauno pateiktais duomenimis, per metus suvartoja 1000 kg grūdų; beveik 90% jų pirma sušeriama mėsai auginamiems gyvuliams. Pasak Brauno, vidutinis mėsą valgantis europietis ar amerikietis suvartoja penkis kartus daugiau maisto atsargų negu vidutinis Kolumbijos, Indijos ar Nigerijos gyventojas.

Remdamiesi šiais faktais, mitybos problemas tyrinėjantys specialistai nurodo, kad bado problema pasaulyje kuriama dirbtinai. Maisto pagaminama netgi daugiau, negu reikėtų pamaitinti visiems planetos gyventojams, tačiau jį paskirstant patiriami didžiuliai nuostoliai.

Kita kaina, kurią mes mokame už tai, kad vartojame mėsą, – nualinta aplinka. Skerdyklų ir fermų nutekamieji vandenys bei srutos – pagrindiniai upių bei upelių teršėjai. Yra nustatyta, kad mėsos pramonė teršia aplinką dešimt kartų smarkiau nei gyvenamieji rajonai ir tris kartus smarkiau negu pramonės įmonės.

 

Polis ir Anė Erlichai knygoje „Gyventojai, resursai ir aplinka“ rašo, kad vienam kilogramui kviečių išauginti tereikia 60 litrų vandens, o vienam kilogramui mėsos gauti prireikia net apie 1250 – 3000 litrų. Visa tai įvertinus, sunku suprasti, kaip galima nebūti vegetaru.

Vegetarinė mityba, – o kas toliau?

Be naudos sveikatai, ekonominių, etinių, religinių sumetimų, vegetarinė mityba turi ir gilesnę, dvasinę prasmę: ji padeda ugdyti įgimtą polinkį suprasti ir mylėti Dievą. Šrila Prabhupada pabrėžia: „Žmogaus gyvybės forma skirta savęs pažinimui, todėl jis neturėtų valgyti to, kas nebuvo paaukota Viešpačiui. Viešpats priima iš Savo tarno bet kokius patiekalus, pagamintus iš daržovių, vaisių, pieno produktų ir grūdų. Įvairios daržovės, vaisiai, pieno produktai gali būti aukojami Viešpačiui, o vėliau, Viešpačiui priėmus šią auką, Jo pasekėjai gali vaišintis prasadu ir ilgainiui atsikratyti kančių, kurios patiriamos kovojant dėl būvio“.

Aukotas maistas tradiciškai vadinamas prasadu – „Dievo malone“, leidžia ne tik sveikai maitintis, bet ir padeda suvokti Dievą. Tai ne šiaip maistas alkstantiems, o visų mūsų dvasinis penas. Priimdamas maistą Krišna įkvepia jam Savo dievišką energiją. Todėl prasadas nesiskiria nuo paties Viešpaties. Prasadas dvasiškai maitina kūną, naikina praeities nuodėmių pasekmes.

Aukščiausioji vegetarizmo forma – valgyti vien Krišnai paaukotą maistą. Balandžiai ir beždžionės irgi vegetarai, tad vegetarizmas pats savaime dar nėra didžiausias žmogaus laimėjimas. Vedos moko, kad žmogaus gyvenimo tikslas – atgaivinti ryšį su Dievu. Ir tik tada, kai imsime valgyti ne šiaip vegetarinį maistą, o prasadą, valgymas priartins mus prie šio tikslo.

Mitybos joga

Apibendrindamas pasiaukojimo tarnybą, bhakti-yogą, Viešpats sako: „O Kunti sūnau, kad ir ką tu darytum, valgytum, aukotum ar atiduotum, kokias askezes tu atliktum – daryk tai kaip auką Man” (B.g. 9.27). Taigi, maisto aukojimas Krsnai yra sudėtinė bhakti-yogos sistemos dalis.

Viešpats taip pat mini, kokios rūšies aukas Jis priima. „Jeigu kas su meile ir pasiaukojimu pasiūlys Man lapelį, gėle., vaisių ar vandens, Aš priimsiu auką” (B.g. 9.26). Tačiau į šį sąrašą Krsna neįtraukia mėsos, žuvies ar kiaušinių, todėl Krsnos bhakta šių da­lykų Jam neaukoja. Iš meilės Krsnai bhakta siūlo Jam tik geriau­sią ir Švariausią maistą, kuriame tikrai nėra gendančios paskerstų gyvulių mėsos ar potencialių viščiukų embrionų.

Bhakta Krsnos sąmonėje aukoja maistą Krsnai išreikšdamas mei­lę Jam. Net kasdieninėje ruošoje vieni kitiems gaminame maistą rodydami savo meilę ir simpatijas. Vertinamas ne tiek pats mais­tas, kiek meilė ir pasiaukojimas, kurie įdedami į jį. Analogiškai ir maisto siūlymas Krsnai yra skirtas padėti mums išsiugdyti meilę ir pasiaukojimą Jam. Žinoma pamilti tą, kurio niekada nematei, nėra labai lengva.

Dievo samprata, kaip ją traktuoja Vedos, nėra miglota. Unika­lūs visame pasaulyje Vedų šventraščiai smulkiai aprašo asmeniš­kas Dievo savybes. Kitų religijų šventraščiai apie Dievą užsime­na kaip apie Aukščiausią Tėvą, bet pateikia stebėtinai mažai in­formacijos apie Jo asmenybę. Kristus vadina save Dievo sūnumi, o Mahometas yra Jo pasiuntinys. Tačiau kas yra pats Dievas? Jis apsireiškia tik netiesiogiai – kaip balsas iš dangaus, liepsnojantis krūmas, ete.

Jei mes pripažįstame, kad mus sukūrė Dievas, tai nėra loginio pagrindo teigti, kad Jis Pats neturi jokių asmenybės atributų – individualaus pavidalo ir išvaizdos bei įvairių galių, kurios slypi jo juslėse ir organuose. Būtų nelogiška teigti, kad Dievo kūrinys vienaip ar kitaip gali pranokti patį Kūrėją. Jei mes, skirtingi indi­vidai, turime skirtingus pavidalus, o Dievas jų neturi, tuomet Šiuo atžvilgiu mes būtume pranašesni už Jį. Todėl kaip ir mes, Dievas yra asmenybė – Aukščiausia Asmenybė, turinti neribotai galingą dvasinį pavidalą, bet vis dėlto asmenybė. Galų gale, juk sakoma, kad mes sukurti pagal Dievo pavyzdį ir panašumą.

Įsivaizduodami Dievą, Vakarų dailininkai dažniausia piešia kres­ną barzdotą prosenį. Tačiau Indijos Vedų šventraščiai pateikia aiš­kų Dievo išvaizdos ir asmenybės aprašymą – informaciją, kurios niekur kitur nerasime. Visų pirma, Dievas yra amžinai jaunas, pa­sižymi nuostabiom dvasinėm savybėm, kurios užvaldo net išsiva­davusių asmenybių širdis. Jis yra gabiausias dailininkas ir muzi­kantas. Jis nepaprastai iškalbus ir be galo protingas, linksmo būdo ir visa ko atsižadėjęs. Be to, kartu su savo amžinaisiais palydovais Jis atskleidžia su nieku nepalyginamas transcendentines pramogas. Nėra galo patraukliems Aukščiausio Dievo Asmens bruožams, ku­riuos aprašo Vedos. Todėl Jis vadinamas Krsna – „visų patrauk­liausiu”. Taigi, pažinus Dievo asmeniškus bruožus, bus lengviau medituoti Jį, ypač aukojant Jam maistą. Krsna yra labai galingas ir absoliučiai dvasiškas, todėl visa, ką Jis paliečia, taip pat tampa visiškai tyra ir dvasiška. Net fizinėje gamtoje kai kurie daiktai turi valomąją galią. Stai, pavyzdžiui, saulė savo galingais spinduliais išgarina iš užteršto ežero švarų, gėlą vandenį. Jei toks kaip saulė materialus objektas gali tai padaryti, reikia tik įsivaizduoti skaisti­nančiąja galią Aukščiausio Dievo Asmens, kuris be jokių pastan­gų sukūrė milijonus saulių.

Savo neribotomis transcendentinėmis energijomis Krsna tikrai gali materiją paversti dvasia. Įneškime į ugnį geležinį strypą. Ne­užilgo jis įkais iki raudonumo ir įgaus visas ugnies savybes. Taip ir su maistu – visa kas materialu jame, paaukojus Krsnai, tampa absoliučiai dvasiška. Toks maistas vadinasi prasddam. Sanskrito kalba prasddam reiškia „Dievo malonė”.

Prasddam valgymas – tai bhakti-yogos praktikos pagrindas. Ki­tos yogos reikalauja dirbtinai pažaboti jusles, tačiau bhakti-yogas nevaržo juslių, užimdamas jas malonia transcendentine veikla. Lie­žuvį, pavyzdžiui, jis naudoja ragauti gardų, Viešpačiui Krsnai pa­aukotą maistą. Tokia veikla sudvasina jo jusles ir jį savaime pavi­lioja dieviški malonumai, kurie žymiai pranoksta mums žinomus materialius.

Vedų šventraščiuose gausu pasakojimų apie prasddam ir jo po­veikį. Viešpats Caitanya, Aukščiausio Dievo Asmens inkarnacija, apsireiškęs Indijoje prieš penkis Šimtus metų, taip kalbėjo apie pra­sddam: „Anksčiau visiems teko ragauti materialius dalykus. Tačiau šis maistas pasižymi ypatingu skoniu ir skleidžia nuostabų kvapą. Vien kvapas, nekalbant jau apie skonį, užvaldo protą ir priverčia pamiršti visus malonumus, išskyrus tą vieną. Todėl aišku, kad prie šių paprastų dalykų buvo prisilietusios transcendentinės Krsnos lū­pos ir paliko nektarą, kuris suteikė maistui transcendentines savy­bes”.

Jau vien tik valgyti Krsnai pasiūlytą maistą yra aukščiausias ve­getarinės dietos tobulumas. Daugelis gyvūnų – balandžiai ir bež­džionės – net ir tie yra vegetarai, todėl vegetarinė mityba nėra toks jau didelis pasiekimas. Vedos praneša mums, kad žmogaus gyvenimas kelia tikslą atgaivinti pradinį sielos ryšį su Dievu, ir prasadam dieta labai padės šio tikslo siekti.

Tobulas tikro vegetarizmo suvokimas nulemia visų pirma tai, ko­kius produktus ruošiamės aukoti Krsnai. Bhagavad-gltoje Viešpats Krsna sako, kad visą maistą galima suskirstyti pagal tris materia­lios gamtos gunas – dorybę, aistrą ir neišmanymą. Pieno produk­tai, grūdai, cukrus, daržovės, vaisiai ir riešutai yra dorybės gunos maistas ir gali būti aukojami Krsnai. Pagrindinė taisyklė – aistros ir neišmanymo gunų maistas Krsnai neaukojamas. Gitoje (17.9) Jis teigia, kad toks maistas „sukelia kančias, nelaimes ir ligas”, yra „nešviežias, sugedęs ir nešvarus”. Nesunku nuspėti, kad mėsa, žuvis ir kiaušiniai priskiriami žemesniosioms materialios gamtos gunoms. Joms taip pat priklauso česnakai, svogūnai ir grybai. Tų produktų Krsnai aukoti negalima. Kofeino turinti kava ir arbata yra intoksikatai, ir dėl to šie gėrimai Krsnai nesiūlomi. Jie pakeičiami pačių surinkta ar pirkta žolelių arbata.

Pirkdami produktus atminkite, kad juose gali būti mėsos, žu­vies ir kiaušinių priedų, todėl įdėmiai perskaitykite etiketes. Pa­vyzdžiui, kai kurios jogurto ir grietinės rūšys turi želatinos, kuri gaminama iš paskerstų gyvulių kaulų, ragų ir kanopų. Įsitikinkite, ar sūryje, kurį jūs perkate, nėra renino – fermento, gaminamo iš veršelių skrandžio gleivinės.

Venkite taip pat maisto (ypač grūdinio), kurį gamino ne Krsnos bhaktos. Pagal subtilius gamtos dėsnius, virėjo sąmonė maistą kei­čia ne tik fiziškai, bet ir subtiliai. Taip maistas virsta tarpininku, per kurį daroma įtaka mūsų sąmonei. Šio dėsnio veikimas gali būti pailiustruotas tokiu pavyzdžiu. Paveikslas nėra vien tik potepių de­rinys ant drobės -jis taip pat ir dailininko dvasios būsenos išraiš­ka, kurią perima paveikslą stebintis žmogus. Analogiškai, jei vai­gysime maistą, kurį paruošė dvasinės sąmonės neturintys žmonės, pavyzdžiui, kokio nors fabriko darbininko, tuomet tikrai perimsi­me dalį materialistinės nešvaros. Kiek įmanoma, vartokite tiktai šviežius ir natūralius produktus.

Gaminant maistą, svarbiausia laikytis švaros, nes nuo jos iki Die­vo – tik vienas žingsnis. Krsnai negalima aukoti nieko nešvaraus, todėl palaikykite virtuvėje idealią tvarką. Visada prieš gamindami maistą gerai nusiplaukite rankas. Ruošdami maistą, jo neragauki­te. Tai sudėtinė meditacijos dalis – maistą jūs gaminate ne savo, o Krsnos malonumui, kuris pirmasis turi paragauti ir pasimėgau­ti juo. Jei gaminsite pagal autoritetingus ir patikrintus receptus – nesuklysite. Kai maistas paruoštas, jį galima aukoti Krsnai.

Pageidautina turėti padėklą ir indelius, skirtus siūlyti maistą Krs­nai. Idealu, kad jie būtų nauji ir niekas kitas jų nenaudotų. Kai maistas paruoštas, išdėliokite visus patiekalus nedidelėmis porci­jomis į atskirus indelius. Pats paprasčiausias aukojimo būdas – padėti padėklą su patiekalais prieš Krsnos atvaizdą ir paprašyti: „Brangus mano Viešpatie Krsna, prašau priimk Šią kuklią auką”. Atminkite, kad pagrindinis aukojimo tikslas – išreikšti savo mei­lę ir dėkingumą Viešpačiui; pats maistas, kurį jūs siūlote, atlieka antrinį vaidmenį. Todėl ruošdami Krsnai įdėkite visą savo širdį, ir Jis priims jūsų auką. Dievas yra Pats Sau pakankamas; Jam nieko nereikia. Mūsų auka tėra tik būdas išreikšti savo meilę ir dėkin­gumą Jam. Kol vyksta aukojimas, keletą minučių kartojama Hare Krsna mantra: Hare Krsna, Hare Krsna, Krsna Krsna, Hare Hare / Hare Rama, Hare Rama, Rama Rama, Hare Hare. Po to paaukotas maistas, prasddam („Viešpaties malonė”), gali būti patiektas į sta­lą. Visas maistas, kuris buvo paruoštas, dabar laikomas pasiūlytu Krsnai, tačiau prasadam iš Viešpaties Krsnos padėklo yra ypatin­gas ir vadinasi mahd-prasddam. Kartu su prasddam visi turi gauti bent truputį mahd-prasddam paragauti. Pabandykite pajusti dvasi­nes prasddam savybes atmindami, kad jis išvaduoja iš karmos pa­sekmių. Tačiau visų pirma – mėgaukitės juo.

Galbūt ilgainiui jūs panorėsite aukoti maistą pagal standartines taisykles, kurias nustatė Hare Krsna judėjimas žmonėms, prakti­kuojantiems Krsnos sąmonę namuose. Tam reikia įrengti paprastą altorių su Viešpaties Krsnos, Viešpaties Caitanyos ir Srilos Pra­bhupados, Krsnos sąmonės judėjimo dvasinio mokytojo, atvaiz­dais. Juos rasite šioje knygoje. Atvaizdus galima išimti ir naudoti kaip altorinius paveikslus. Kitas skirtumas tarp paprasto aukojimo ir aukojimo pagal taisykles – tai maldos, sakomos siūlant mais­tą. Siūlant maistą pagal taisykles, padėklas su maistu padedamas ant altoriaus. Altoriui nusilenkiama ir tris kartus pakartojama kiek­viena žemiau užrašytų sanskrito maldų. Pasakius maldas, maistas paliekamas ant altoriaus dešimt ar penkiolika minučių Viešpačiui paragauti. Tuo metu bhakta gali atlikti kirtaną (žr. „Kaip kartoti Hare Krsna maha-mantrą”).

namo om visnu-padaya krsna presthaya bhū-tale šrimate bhaktivedanta- svamin iti namine

namas te sarasvate deve gaura-vanl pracarine nirvišesa-šūnyavadi- pašcatya-deša-tarine

„Pagarbiai lenkiuosi Šri Šrfmad A.C. Bhaktivedanta Swami Pra-bhupadai, kuris labai brangus Viešpačiui Krsnai, nes rado prie­globstį prie Jo lotoso pėdų. Pagarbūs nusilenkimai tau, o dvasi­nis mokytojau, – SarasvatI Gosvami tame. Tu gailestingai skleidi Viešpaties Caitanyadevos mokymą ir gelbsti Vakarų pasaulį, ap­imtą impersonalizmo ir voidizmo”.

namo maha-vadanyaya krsna-prema pradaya te krsnaya krsna-caitanya- namne gaurą tvise namah

„O gailestingiausia Dievo inkarnacija! Tu esi Pats Viešpats Krsna, nužengęs kaip Šri Caitanya Mahaprabhu. Tavo oda aukso spalvos kaip Šrimati RadharanT, ir Tu dosniai dalini tyrą meilę Krsnai. Pagarbiai Tau lenkiuosi”.

namo brahmanya-devaya go-brahmana-hitaya ca jagad-dhitaya krsnaya govindaya namo namah

„Reiškiu savo pagarbą Viešpačiui Krsnai, kuris yra visų brah­manų garbinama Dievybė. Jis linki gera karvėms ir brdhmanoms, o taip pat visoms gyvoms esybėms. Dar kartą lenkiuosi Govindai, visų juslių džiaugsmo šaltiniui”.

 

Paragauti paaukoto viešpačiui vegetarinio maisto – prasado galite šventykloje.