Šrīla Prabhupāda: Pažvelkite į šią figą. Vieninteliame vaisiuje rasite tūkstančius sėklų – kiekvienoje jų glūdi ištisas naujas figmedis.
O dabar sakykite man, kur rasti tokį chemiką, kuris galėtų tai padaryti: pirmiausia sukurti medį, po to priversti jį subrandinti vaisius, kuriuose užsimegztų sėklos, galinčios sukurti dar daugiau medžių? Na, sakykite. Kur yra toks chemikas?
Mokinys: Jie kalba labai išdidžiai, Šrīla Prabhupāda, bet nė vienas iš tų chemikų ar į juos panašių veikėjų nesugeba šito padaryti.
Šrīla Prabhupāda: Kartą mane aplankė garsus chemikas ir pripažino: „Šiuolaikinės chemijos pažanga, visas mokslinis progresas primena žmogų, kuris išmoko loti. Daugybė paprasčiausių šunų ir taip loja, tačiau niekas nekreipia į tai dėmesio. Bet jeigu žmogus dirbtinai išmoks lojimo meno…Oho! Ištisos minios susirinks jo pažiūrėti – net pirks bilietus po dešimt ar dvidešimt svarų. Tiesiog tam, kad pamatytų netikrą šunį. Tokia yra mūsų mokslo pažanga.“
Jei kas nors sukuria dirbtinę gamtos imitaciją, sakykime, išmoksta loti, žmonės susirenka ir net moka pinigus. Bet tikras lojimas jų nedomina. Kuomet mokslininkais pasivadinę niekšai skelbiasi galį sukurti gyvybę, žmonės juos visokeriopai garbina ir skiria apdovanojimus. O tobula Dievo sukurta tikrovė – milijonai būtybių, gimstančių kiekvieną akimirką – niekam nerūpi. Dievo veiklos žmonės nelinkę vertinti.
Kvailys, išgalvojęs utopišką planą, kaip sukurti gyvas būtybes iš negyvų chemikalų, sulaukia aukšto įvertinimo – kaip matote, net Nobelio premijos. „O, tai kūrybinis genijus!“ Bet gamta, paklusdama Viešpaties planui, kiekvieną akimirką patalpina milijonus sielų į materialius kūnus – ir nieko tai nestebina. Net jei , tarkim, savo laboratorijoje įstengtumėte pagaminti žmogų ar gyvūną, koks būtų jūsų nuopelnas? Daugių daugiausia vienintelis jūsų sukurtas žmogus ar gyvis palyginus su milijonais ir milijardais Dievo tvarinių. Taigi, norime tinkamai įvertinti Krišną, kuris iš tikrųjų sukuria visas kasdien mus supančias gyvąsias esybes.
Mokinys: Šrīla Prabhupāda, ar prisimenate Oldosą Hakslį (Aldous Huxley), kuris savo knygoje „Drąsus naujasis pasaulis“ išpranašavo genetinę kūdikių atranką ir tam tikras savybes turinčių žmonių išvedimą. Jo idėja buvo tokia – iš vieno savybių rinkinio išauginti darbininkų atmainą, iš kito – administratorių, o iš trečiojo – išsilavinusių patarėjų bei mokslininkų rūšį.
Šrīla Prabhupāda: Dar sykį kartoju. Tai jau egzistuoja natūraliame Dievo plane. Guna-karma-vibhagashah:
Taigi matai, Dievas jau sudarė tobulą planą. Kiekviena siela gauna kūną, kurio ji trokšta ir yra nusipelniusi, o visuomenė gauna piliečius, turinčius reikiamų savybių. Todėl nėra reikalo dirbtinai išvesti įvairias žmonių atmainas. Viešpaties parėdymu gamta suteikia tam tikrai sielai būtent jai tinkamos rūšies kūnus. Kokia prasmė net mėginti imituoti tai, ką Dievas ir Gamta jau ir taip tobulai atlieka?
Mokinys: Šrīla Prabhupāda, kai Jūs išgirdote mokslininkų tvirtinimus, jog jie gali išauginti kūdikius mėgintuvėliuose, pasakėte: „Bet juk tai ir taip vyksta motinos įsčiose. Įsčios yra tobulas mėgintuvėlis.“
Šrīla Prabhupāda: Taip. Gamta jau ir taip viską atlieka absoliučiai tobulai. Tačiau koks nors pasipūtęs mokslininkas sukurps apgailėtiną imitaciją – naudodamas Gamtos tiekiamus ingredientus – ir susišluos Nobelio premiją. Ką jau kalbėti apie kūdikio sukūrimą – pažiūrėkim, ar jie įstengs savo įspūdingose laboratorijose pagaminti bent žolės stiebelį.
Mokinys: Jie turėtų skirti Nobelio premiją Dievui ir Motinai Gamtai.
Šrīla Prabhupāda: Taip. Taip.
Mokinys: Iš tikrųjų, manau, jie turėtų Jus apdovanoti Nobelio premija. Jūs tokią daugybę ateistų pavertėte atsidavusiais Dievo tarnais.
Šrīla Prabhupāda: O, aš…aš esu „tikras šuo“, todėl man neduos jokio prizo. (Juokiasi) Jie skirs prizus dirbtiniems šunims.
