Pagal Krišna Ragini Devi dasi (iš „Dandavats“ puslapio)
Originalus straipsnis (anglų kalba): http://www.dandavats.com/?p=86834
Į lietuvių kalbą vertė: matadži Vesta Šiaudvytytė
Gero skaitymo!
Visi mes skundžiamės, kad neturime pakankamai laiko: tiek daug planų, darbų užbaigimo terminų, tiek daug užduočių, kuriomis reikia pasirūpinti, reikia į šitiek skambučių atsiliepti ir patiems paskambinti, o dar kiek poreikių patenkinti..! Šie mūsų reikiamų padaryti darbų sąrašai atrodo neišsenkantys. Įsitraukę į visus šiuos dalykus, nepastebime, kad vienas pačių svarbiausių šaltinių mūsų gyvenime – laikas – išsprūsta iš rankų. Tolimose minčių kertelėse, šitai mus palieka kupinus nepasitenkinimo, kad neturime laiko tam, kas mums rūpi.
Tuomet atslenka neplanuotas ir neprašytas momentas, kai visi grafikai žlunga, planai subyra ar yra atidedami neapibrėžtam laikotarpiui ateityje. Momentas, kai liekame tušti, be jokių ramsčių, kuriuos esame įpratę naudoti tam, kad galėtume nesusimąstydami, automatiškai nugyventi kiekvieną savo dieną. Momentas, skirtas pirmą kartą kontempliuoti apie savo gyvenimo tuštumą. Dar ir sąmonės pabudimo momentas, nušviečiantis jos situacijos realybę. Tai gali būti nelengva, bet bent jau visa tai patiriantis turi prisilietimo prie tiesos užtikrintumą. Daug klausimų tuomet gimsta mūsų protuose. Ką dabar turėčiau daryti? Iš tiesų, ko aš iš tikrųjų noriu? Kas gi aš esu? Kiek tai, ką aš buvau papratęs daryti, iš tiesų yra tai, ko noriu, o kiek tai – ateina iš išorės ir dėl spaudimo iš šalies, kuris yra svetimas man pačiam?
Tuomet suvokiame, kad šie klausimai visada buvo mūsų mintyse, bet mes juos ignoravome. Jie buvo kaip sėklos, pasodintos giliai dirvožemyje, todėl nematomos, tačiau netikėtai išdygo, prasikalė pavasario laikotarpiu. Jie užaugo tiesiai mums prieš akis.
Šitoks momentas neabejotinai iškilo per koronaviruso (COVID-19) pandemiją. Primesta izoliacija, įprastinių veiklų bei pasilinksminimų klubuose ir baruose trūkumas daugelį žmonių paliko sutrikusius. Jie susidūrė su sukrečiančiu klausimu: be visų šių dalykų, kas man lieka?
Nuplėšus nuo žmogaus tiek daug „sluoksnių“, kas jam belieka?
Visa tai atveda prie klausimo: kas, galų gale, aš esu?
Senovės graikų filosofas Platonas savo olos mite (dar žinomame kaip „Olos alegorija“) apibūdino žmogaus būklę atvaizduodamas žmones tamsioje oloje, kur vienas šviesos spindulys prasiskverbia pro įėjimą į olą. Tačiau žmonės oloje nežiūri į tą šviesą: jie yra prirakinti veidais į olos sienas. Viskas, ką jie mato – tai šešėliai, atsispindintys ant tų sienų. Jie net savęs negali matyti, tik savus šešėlius ant sienos. Tai tęsiasi iki akimirkos, kai jų natūralus suvokimas priverčia juos klausti: „Ar tai viskas? Ar šis šešėlis – tai viskas?“
Tada vienas iš jų pajaučia norįs pasukti galvą ir pamatyti įėjimą į olą, kuris yra čia pat už jų. Jis pamato šviesą ir savo paties realią formą toje šviesoje. Tuo momentu, jis nori išeiti į šviesą ir pamatyti, kaip dalykai atrodo realybėje – ne tik savo šešėliniuose atvaizduose. Jis jaučiasi netekęs tiek daug tikro žinojimo, nes buvo laikomas neišmanyme, tamsoje, toje oloje.
Ten buvo sunkios grandinės, kurios privertė būti atsukus savo veidą į sieną. Jis negalėjo matyti kas yra kas, tik realius daiktus, „pakeistus“ į jų šešėlių formą. Jis visada manė, jog tos grandinės buvo neperlaužiamos, tačiau kai iš tiesų pabandė, pastebėjo, kad nėra taip sunku jas perlaužti. Kai tik žmogus pradeda kelti egzistencinius klausimus, tos grandinės pradeda pasiduoti – tai buvo jų saugota paslaptis.
Vis dar neužtikrintas, su sulaužytomis grandinėmis, jis pamažėle žengia į tai, kas nežinoma, išeina iš olos į tikrą šviesą.
Vedinėje literatūroje, iliuzija yra lyginama su šešėliu. Ji nėra visiškai atskirtas nuo realybės. Iš tiesų, ji egzistuoja dėka realybės, kaip jos panašybė, lygiai taip pat kaip šešėlis egzistuoja dėka realaus objekto. Tačiau skirtumas tas, kad jis yra tarsi „pakeistas“ ir pateikia realius dalykus modifikuotus. Šešėlis yra tikrų formų ir dydžių iliuzija.
Pavyzdžiui, trauma, kuri nutiko žmogaus gyvenime, nuo to momento iškreips to žmogaus mąstymą. Tokiu būdu, asmuo yra „įstrigęs psichologinėje oloje“, kurioje jis prirakintas traumos padarinių ir mato dalykus tik vienu, pakitusiu būdu. Jam prireikia terapeuto, kad šis galėtų palaipsniui padėti pastebėti jo paties grandines ir išlaisvinti jo supratimo ir mąstymo sugebėjimus nuo jo nesąmoningų apribojimų.
Panašiai, Vedinė literatūra pataria mums išlaisvinti savo protus nuo iliuzijos. Ji nesako, kad turime nustoti dirbti ar veikti šiame pasaulyje, tačiau mes neturėtume priimti šio pasaulio kaip visko, kas egzistuoja, nes tuomet mes matytume tik realaus dalyko šešėlį. Tai paskatina mus pasukti savo galvas į žinojimo šviesą ir toje šviesoje matyti save tokius, kokie esame ir pasaulį tokį, koks jis yra. Vedinė literatūra atveria mums akis pamatyti tai, kas yra amžina ir nekintama mumyse šiame kintančiame pasaulyje. Kas ten yra, kai esame įsitraukę į materialų gyvenimą, užmiršę save, lygiai taip pat kaip ir kai likę vieni stebime save netrikdomus. Akis į akį su savo apnuogintu, tikru savimi. Bhagavadgyta kalba apie tą dvasinę kibirkštį, kuri lieka su mumis nepaisant nieko, niekada nesikeičia, net kai keičiasi kūnas, ir niekada nemiršta, net kai miršta kūnas. Tai yra didžiausia mūsų tapatybės saugykla, dvasios siela, Supersielos dalis ir dalelė. Absoliuti Tiesa yra dvasinė visuma. Kaip dalelės, sielos vienintelis tikslas yra tarnauti visumai, Aukščiausiojo Asmens Absoliučiai Tiesai, Krišnai.
Taigi, mes iš prigimties esame skirti žinojimo šviesai ir Aukščiausiajai Tiesai, su kuria esame sujungti per atsidavimo tarnystę. Tik dėl materialaus pasaulio įtakos mes nugręžiame veidus į sieną ir šešėlius laikome tikru dalyku, iliuziją – realybe.
Iš išorinio pasaulio jaučiame nuolatinį spaudimą gyventi materialiai. Mūsų grandinės yra tai, ką mes patys priėmėme ir svetingai sutikome, kai pradėjome nepaisyti to, kas mums iš tiesų rūpi. Mes buvome kaip žmogus, paskirtas vadovauti mūšiui ir iškovoti pergalę, bet vietoj to pasirinkęs tapti atsiskyrėliu miške. Tai buvo galimi spąstai Ardžunai, jei jo nebūtų apsaugojęs Krišna, kuris perdavė žinias ir papasakojo jam Bhagavadgytą. Paveiktas iliuzijos kerų, Ardžuna kurį laiką nepaisė, kad kokybine prasme jis yra kšatrijas ir kas jam iš tiesų rūpi – tai tinkamai kovoti. Joks kitoks užsiėmimas nesuteiktų jam gyvenimo pilnatvės jausmo, nes tai tam tikra duoklė, kurią kšatrijas privalo atiduoti. Sekti kito keliu būtų pavojinga, – sako Bhagavadgyta. Kokia tada bus mūsų padėtis, jei leisime išorinei jėgai visiškai mus paveikti? Žinoma, pasigesime gyvenimo prasmės! Tai destruktyvu ir pavojinga.
Iš kitos pusės, kai mes pradedame eiti žinojimo šviesos link, mes pradedame aiškiai šviesoje matyti save ir grandines, kuriomis esame prirakinti. Savo grandinių prigimtį suprasime pasitelkdami aukštesnę išmintį. Pamatysime, kaip paviršutiniškus dalykus laikėme svarbiais ir supančiojome save. Matysime materialų pasaulį kaip Krišnos žemesniąją energiją, kuri priklauso Jam, ir yra skirta tarnauti Jam. Net jei nesame tobuli, žinodami dalykų esmę galbūt paklausime savęs, ar tai, ko siekiame, yra iš tikrųjų tai, ko mums reikia, ar tik išorinė paskata? Galbūt skirsime daugiau laiko tam, kas svarbu? Galbūt vienas iš pirmųjų rezultatų bus tai, kad pasitenkinimo gyvenimu jausmas įsitvirtins mūsų širdyse.
Žmogus, išeidamas iš tamsios olos, iš pradžių gali jaustis apakintas stiprios dienos šviesos. Nepaisant to, jei jis luktels ilgėliau, ateis saulėlydis, o vėliau mėnulio bei žvaigždžių šviesa. Toje švelnesnėje, sidabrinėje šviesoje jis gali pradėti po truputį suprasti realų pasaulį. Dabar tai bus ne vien šešėlis, bet dalis tikrojo vaizdo. Tam tikru metu, jis pajus, kad to, ką mato mėnulio šviesoje, jam nepakanka. Nujausdamas jis pradės laukti brėkštančios aušros, kuri jam atskleis vis daugiau ir daugiau. Kai jo tiesos žinojimas subręs, jis pradės jausti natūralų gailestį savo bičiuliams, likusiems oloje, bei pajaus būtinybę pasidalinti su jais savo patirtimi ir kaip ši praturtino jo gyvenimą. Jis norės darkart su jais susitikti ir perduoti kai kurias jo naujojo supratimo dovanas. Jis norės pasitelkti visus savo sugebėjimus, kad ir jie galėtų tai suprasti. Jis turės sugrįžti į olą ir papasakoti savo naujai atrastą tiesą kitiems, gyvenantiems oloje.
COVID-19 pandemija kiekvieną iš mūsų palietė skirtingai. Tai – gyvybei pavojinga situacija, kuri supurtė dalį mūsų realybės vaizdinio ir atskleidė mums naujas dalykų puses. Kaip grandinės Platono mite apie olą, mes manėme, kad mūsų pasaulis ir gyvenimo būdas yra „nesulaužomi“, tačiau pasirodo, jie daug labiau pažeidžiami, nei įsivaizdavome. Tobulo nepažeidžiamumo iliuzija buvo įveikta.
Tačiau sulaužytos grandinės yra galimybė, o ne nuostolis. Tai galimybė vėl atsigręžti į save, pergalvoti gyvenimo prioritetus, geriau subalansuoti materialų gyvenimą su dvasiniu. Norėdami išlaikyti šią pusiausvyrą, turime nuspręsti patys. Be to, tai galimybė rasti naujų resursų savyje perduoti dvasines žinias kitiems.
Tai, kaip leidžiame laiką, daug pasako apie mus. Indėlis į vieną ar kitą veiklą skatina mus tobulėti arba sustabarėti. Mums reikalingas tinkamas sugebėjimas skirti, kad neleistume sau būti apgautiems iliuzijos, skirtos mus paversti vergais. Reikia neprarasti tinkamo balanso, kad mūsų vis labiau ir labiau nenusvertų į vieną pusę, į materializmą.
Platono olos mitas yra europietiškas Vakarų pasaulio mitas, bet jis yra senovės Vedų transcendentinės išminties adaptacija, kai kalbama apie realybę ir realybės iliuziją. Ir apie tai, kaip galime tapti iš tiesų laimingi pasikliaudami didžiausia realybe – Absoliučia Tiesa.