Šrila Prabhupada Benarese 1971.2.6 (iš “Šrila Prabhupada lilamritos”)

February_1971_Benares
1971 m. vasario mėn., Benaresas. Šrila Prabhupada Viešpaties Čaitanjos festivalyje.

Mr. Gaurakišora labai daug tikėjosi iš Šrilos Prabhupados dalyvavimo Viešpaties Čaitanjos vizito Benarese paminėjimui skirtoje šventėje. Savaitę trukusios šventės kulminacija turėjo būti paradas, kuriame vieni svarbiausių dalyvių ir būtų Šrila Prabhupada su savo mokiniais. Apie jų pasirodymą jau buvo paskelbta laikraščiuose, buvo dalinamos skrajutės, gatvėse nuolatos skelbė automobiliai su garsiakalbiais. Bhaktams pasirodė, kad su jais elgiamasi kaip su publikos linksmintojais, kurie turėtų veikti kaip nurodyta kontrakte – tik nemokamai.

Parade Prabhupada važiavo ant pasidabruoto vežimo, kokį dažniausiai naudoja prašmatnių vestuvių metu. Jį tempė pora baltų arklių, padabintų sidabrinėmis karūnomis ir puošniais apklotais. Parado pradžioje buvo poros metrų aukščio iš geltonos nimbamedžio medienos padaryta Viešpaties Čaitanjos skulptūra, po jos sekė keletas papuoštų dramblių. Ant vieno buvo didelis plakatas su užrašu „Harer Nama Eva Kevalam“, ant kito sėdėjo Ramačandrą ir Sitą vaizduojantys aktoriai, ant trečio Radha ir Krišna persirengę aktoriai, kurie nuolat mojavo miniai, o ant paskutinio – didelis paveikslas, vaizduojantis Viešpaties Čaitanjos ir Jo palydovų sankirtaną. Paskui dramblius važiavo sunkvežimis, kuriame šoko ir dainavo Viešpatį Čaitanją ir Nitjanandą vaizduojantys vaikai. Po jų sekė keletas samdomų kirtano grupių, o po jų – Prabhupados „vakariečiai mokiniai“, kurie irgi šoko ir giedojo. Prabhupados vežimas sekė bhaktams pavymui. Iš kiekvienos vežimo pusės ėjo po bhaktą, kurie vėdavo Prabhupadą čamaromis. Prabhupada buvo apsirėdęs šilkiniais rūbais, su perlo sagutėmis, jo kakta buvo padengta sodriu santalmedžių pastos sluoksniu. Prabhupada sėdėjo ramiai, kartodamas Harė Krišna mantrą ir kaire ranka remdamasis į lazdelę.

Paskui Prabhupados vežimą ėjo šenajaus grupė, dar keletas kirtano grupių, ir galiausiai dar viena Viešpaties Čaitanjos skulptūra, kurią nešė aštuoniese. Kaip teigė šventės komitetas, paradą stebėjo per tris šimtus tūkstančių žmonių, pusė jų specialiai atėjo pasižiūrėti Šrilos Prabhupados ir jo mokinių. Prabhupada buvo kaip pagrindinė parado atrakcija, surinko didelę minią stebėtojų, ir taip atliko ko buvo prašytas. Bet jautėsi pavargęs. Jį ir mokinius palydėjo iki artimiausios dharmašalos kur pavaišino prasadu. Prabhupada visą tą laiką buvo labai rimtas ir pasibaigus iškilmėms tučtuojau sugrįžo į savo apartamentus ir savo įprastą dienos režimą.

Benareso Universiteto studentas, kuris buvo susitikęs Prabhupadą Allahabado Meloje, užsuko su dovanomis. Jo tėvas norėjo padovanoti Prabhupadai Viešpaties Čaitanjos biografiją. Kai vaikinukas parodė Prabhupadai savo tėvo nuotrauką, Prabhupada pastebėjo: „Taip, tavo tėvas – bhaktas. Ir tau reikėtų gauti įšventinimą.“

Vaikinas dvejojo. Kai jie vaikščiojo su Prabhupada sode, Prabhupada tęsė toliau: „Tu gavai atsidavimo tarnystės sėklą iš savo tėvo, tad dabar turėtum ją puoselėti.“ „Bet negaliu nusiskusti plaukų, aš juk mokausi universitete,“- gynėsi vaikinas. „Ne, toks yra paprotys. Tereikės nusiskusti tik vieną kartą, toliau tiesiog nešiok trumpus plaukus.“

„Bet kaip galėčiau vaikščioti su tilaka? Iš manęs šaipysis.“ Prabhupada aiškino jam, kad nederėtų baimintis galimos kritikos, kad jis privalo tapti Krišnos kareiviu. Vyriausybė apdovanoja kare pasižymėjusius karius, taip ir Krišna apdovanos bhaktą, kuris vardan Jo iškenčia sunkumus ir kritiką.

„O kaip guru-dakšina?“,- nerimo vaikinas. „Guru-dakšina – tai tik formalumas,“- aiškino Prabhupada.- „Tai paprotys iš ankstesnių laikų, kuomet tas, kuris gaudavo įšventinimą, eidavo per namus ir prašydavo paaukojimų. Tai kaip požymis, kad tapai savo guru tarnu ir esi pasirengęs rinkti aukas savo dvasiniam mokytojui. Kiek gali, tiek ir duodi.“

Vaikinas grįžo namo ir viską papasakojo savo tėvui. Šis jam paaiškino, kad kita diena yra labai palanki, Viešpaties Nitjanandos apsireiškimo diena, tad labai palanki diena gauti įšventinimą. Taigi vaikinas sutiko ir kitą dieną, Nitjanandą Trajodašį, Prabhupada suteikė jam įšventinimą ir davė vardą Nirandžana dasa. Kai Prabhupada jo paklausė, ar turi kokių klausimų, vaikinas prisipažino norįs žinoti koks yra jo amžinas ryšys su Krišna – tarnystės, draugiškas ar tėviškas? Prabhupada jam atsakė, kad tarnystė – visų transcendentinių santykių su Viešpačiu Krišna pagrindas, kad kartodamas Harė Krišna Nirandžana das vis labiau apsivalys ir vis labiau suvoks savo ryšį su Krišna. Nirandžana paklausė, kaip jis suvoks savo santykį.

„Ne, nešokinėk,- patarė Prabhupada.- Tu jau gavai tikėjimą iš savo tėvo, dabar bendrauk su bhaktais ir kartok mantrą. Palaipsniui viską suvoksi.“ Nirandžana sutiko apsiginkluoti kantrybe. Prabhupada paprašė jo suorganizuoti jam paskaitą universiteto miestelyje, ir Nirandžana su savo dėdės, filosofijos profesoriaus pagalba išpildė Prabhupados pageidavimą, Prabhupada galėjo skaityti paskaitą studentams paskutinės savo buvimo Benarese dienos rytą.

Paskutinę diena Prabhupada susitiko su amerikiečiu fotografu Džonu Griseriu, kuris jau kurį laiką keliavo kartu su bhaktais. Džonas jau buvo nusiskutęs savo ūsus ir susimastęs apie savo ateitį, dabar norėjo trumpam atsisveikinti su Prabhupada iki kito jų susitikimo Mumbėjuje po kelių savaičių. Prabhupada sėdėjo kiemelyje, džiaugdamasis saulės spinduliais ir iš molinio puodelio valgė gurą (datulių cukrų). Prabhupada paprašė tarno puodelį sudaužyti ir padalinti Džonui ir kitiems ten buvusiems bhaktams, ir kol Džonas laižė gurą nuo molinės šukės, Prabhupada pasakojo apie savo vaikystę Kalkutoje. Jis prisiminė koks nuostabus miestas tuo metu buvo Kalkuta, pilnas balto marmuro pastatų, medžiais apsodintų alėjų. Nė nepalyginsi su šiandieniniais Kalkutos kamščiais, purvu ir skurdu.

Netikėtai Prabhupada pasisuko į Džoną ir nusijuokė: „Na ką gi, Džonai, manyčiau, Krišna pričiupo tave.“ Džonas prisipažino, kad jau kurį laiką galvojo apie tai, o Prabhupada dabar tai tik patvirtino.

Kai Prabhupada ruošėsi išvykti iš Benareso į Gorakhpurą, didesnė dalis jo mokinių nuėjo ne į tą geležinkelio stotį. Kol Prabhupada su keliais mokiniais laukė teisingoje stotyje, Kaušalja jo paklausė: „Kaip jums patiko apsilankymas čia, Benarese?“ „Viskas buvo gerai“,- abejingai atsakė Prabhupada.

„Ar gerai pailsėjote?“- paklausė ji, bandydama atrasti kažkokį teigiamą vizito aspektą. „Pailsėti aš galiu bet kada,- paaiškino Prabhupada.- Bet man patinka būti su savo atsidavusiais.“

Foto_7_February_1971_goda_Benares
1971 m. vasario mėn., Benaresas. Šrila Prabhupada Viešpaties Čaitanjos festivalyje.

Jeigu Jūs aptikote gramatinę klaidą, prašom, praneškite mums apie tai pažymėjus klaidingą tekstą ir paspaudus Ctrl+Enter.