Sankirtanos istorijos

Knygu platinimas

Pasakoja Vidžaja prabhu (knygų platinimo ministras). Parodžiau „Bhagavad-gitą“ vienam vyriškiui, jis lyg ir susidomėjo, tačiau pasisakė esąs krikščionis ir pasiūlė: „Jei parodysite man šioje knygoje kur yra pašlovinamas Jėzus, nupirksiu“. Parodžiau jam 11.55 komentarą, kuriame Šrila Prabhupada rašo: „Istorija žino daug pavyzdžių kai Viešpaties bhaktai rizikavo savo gyvybe, skleisdami Krišnos sąmonę. Geriausias pavyzdys – Viešpats Jėzus Kristus. Jį nukryžiavo netikintieji, bet savo gyvybę jis paaukojo, kad plistų Krišnos sąmonė.“ Citata buvo įtikinama…

Du vaikinukai juokaudami priėjo prie mano staliuko su knygomis. Vienas jų, Dagas, tarė: „Manau, kad mano draugas Aleksas jau pasirengęs tapti Harė Krišna.“ Ir pradėjo kartoti Harė Krišna. Tęsiant šmaikštaujančia dvasia atsakiau jam: „Ne, nemanau, kad jis jau pasirengęs, jis vis dar tebeturi pernelyg daug materialių troškimų“, ir surimtėjęs parodžiau jiems „Gitą.“

Dagas prisipažino: „Visa tai labai įdomu, bet neturiu su savimi pinigų.“ Čia įsikišo Aleksas: „Aš galiu sumokėti už tave“. Kai pasakiau jam, kad žmonės dažniausiai aukoja 10 dolerių, jis padavė man 20. „Ačiū už dosnų paaukojimą,- padėkojau.- Prašau, ir tu paimk knygą sau.“

„Ne, aš ateistas, niekada jos neskaityčiau,“- patikino Aleksas. Pasiūliau, gal jis norėtų padovanoti knygą savo draugui ar dar kam nors. Aleksas sutiko, ir jau pasitraukus nuo knygų staliuko pastebėjo vyriškį, skubantį link staliuko. Aleksas šūktelėjo jam: „Ar norėtum šios knygos?“ ir padavė jam „Gitą“. Vyrukas negalėjo patikėti, kad visiškai jam nepažįstamas žmogus galėjo padovanoti jam tokią nuostabią knygą. Viešpats Čaitanja toks nepaprastas! Aleksas – ateistas, bet nupirko knygą savo draugui, o kitą padovanojo visiškai jam nepažįstamam žmogui. Ateistas tapo knygų platintoju…

Tai papasakojo vienas bhaktas, kuris mokosi aspirantūroje mokslus apie aplinką. Jis pirmą kartą išėjo platinti knygų ir nuoširdžiai meldėsi Panča Tatvos malonės, kad jo pirmoji diena sankirtanoje būtų sėkminga. Vakare jis sugrįžo labai įsikvėpęs ir su entuziazmu patikino, kad nori platinti maratono metu kiek įmanoma daugiau. O kitą rytą pasidalino nepaprastu sapnu, kurį susapnavo tą naktį. Jis sapnavo, kad miega ir iš mobilaus telefono pasigirdo signalas, pranešantis, kad atėjo pranešimas (SMS). Pabudęs (visa tai dar sapne) jis pasižiūrėjo į ekraną kas atsiuntė pranešimą. Ekrane buvo parašytas siuntėjo vardas „Panča Tatva“. O pranešimas buvo toks, „Tu pramiegojai! Jau aštuonios, o tau šiandien reikia platinti knygas. Kelkis!“

Dvarkadiš prabhu papasakojo kas neseniai Mumbėjuje nutiko vienam knygų platintojui. Jis pabeldė į duris, bet niekas neatsiliepė. Bhaktas pabeldė dar kartą, bet vėl be atsako. Jis labai norėjo išplatinti „Bhagavad-gitą“, tad pabeldė dar kartą, šį kartą stipriau. Moteris atvėrė duris ir piktai suriko jam: „Ko nori? Esu labai užsiėmusi svarbiais reikalais!“. Ji jau norėjo užtrenkti duris, bet bhaktas kaip mat įkišo pėdą taip, kad durys negalėtų užsiverti ir padavė jai į rankas knygą. Vos prisilietusi prie šventraščio moteris kaip mat aprimo, tada pradėjo klausinėti apie knygą. Bhaktas papasakojo jai iš antrojo skyriaus apie skirtumą tarp kūno ir sielos. Moteris prisipažino, kad „svarbus reikalas“ buvo… savižudybė. Ji pasikvietė bhaktą vidun ir parodė jam stalą ir nuo ventiliatoriaus palubėje kybančia virvę. Tik Viešpaties Krišnos ir šio bhakto malone ji liko gyva. Po to ji ir pati tapo atsidavusia ir ėmė lankytis Mumbėjaus šventykloje.

Pasakoja Madhupati d (iš Vokietijos). Tądien platinau dideliame Vokietijos mieste Kaselyje. Tai buvo maratono metu, tad buvau pasiryžęs išplatinti šimtą knygų. Tiek pavykdavo išplatinti ankstesnėmis dienomis, tad ir tądien norėjau išplatinti ne mažiau. Bet mano sąmonė buvo lyg asilo – DIRBTI DIRBTI DIRBTI. Jokio gailestingumo, Krišnos, skonio – tik kaip skaičiavimo žaidime, vien skaičiai, nieko asmeniško.

Per pirmąsias tris valandas išplatinau 25 knygas. Mano dienotvarkė maratone buvo tokia – platindavau nuo 9 iki 12, darydavau pertraukėlę ir vėl platindavau nuo 14 iki 19. Bet širdis buvo šalta, žmonės nenorėjo sustoti, niekaip negalėjau užmegzti su jais ryšio… Tuomet pamačiau jauną, gal 23 metų išmaldos prašančią merginą, kuri buvo apgirtusi ir nepakankamai apsirengusi, net be striukės, nors temperatūra buvo žemiau nulio. Padaviau jai knygą ir pasakiau: „Esu vienuolis, platiname čia knygas.“ „Kiek kainuoja?“- paklausė ji, į tai atsakiau: „Nieko, tai mano dovana jums.“ „O kiek žmonės dažniausiai duoda?“- paklausė ji. Pasakiau, kad dažniausiai duoda tris eurus, nors iš tikrųjų dažniausiai duodavo penkis ir dar kartą jai pasakiau: „Bet jūs galite ir neduoti.“ „Ne, aš noriu jums ką nors duoti,“- nesutiko ji ir padavė 80 centų.

Nuėjau į mikroautobusą pailsėti. Bet ir po pertraukėlės širdis vis dar tebebuvo užverta, niekas nenorėjo sustoti ir pamaniau, kad tądien savo kvotos nesugebėsiu išpildyti. Vis dar tebegalvojau tik apie skaičius… Tuomet vėl pamačiau tą merginą, kuri toliau prašė išmaldos, sustirusi nuo šalčio, o išgėrusi tik tam, kad nesijaustų šaltis. Buvo akivaizdu, kad ji labai kenčia. Pagalvojau, kad būtų labai gerai duoti jai šilto prasado, kad dar tebeturiu termose žirnių sriubos. Bet egoistiškas protas įsikišo: „Ne, dabar maratonas, prarasi mažiausiai pusvalandį, per tą laiką galėtum išplatinti dešimt knygų.“ Taigi, mano viduje užvirė tikras mūšis, galiausiai gailestingoji pusė laimėjo. Paklausiau jos, ar ji išalkusi, ir kai ji patikino, kad labai norėtų valgyti, paprašiau jos niekur nedingti, o pats nuskuodžiau į mikroautobusą, pašildžiau dalą ir įpylęs į plastmasinį buteliuką atnešiau jai.

Ji nuoširdžiai džiaugėsi gavusi šilto prasado. Kaip mat viską suvalgė ir padėkodama ištiesė man dar tris eurus. O juos rinkdama turėjo tiek iškentėti! Po to, kai parodžiau bent kiek asmeniško dėmesio vienai kenčiančiai sielai ir pamiršau apie „savo sugebėjimus“, Krišna apreiškė savo malonę. Širdis atsivėrė, žmonės sustodavo, ir per nepilnas ketvertą valandų išplatinau daugiau kaip 80 knygų. Tad ir kvota buvo išpildyta. Šios pamokos niekada nepamiršiu – ne mūsų pastangų dėka susilaukiame kažkokio rezultato. Tai įvyksta tik Krišnos malone, kurią jis apreiškia gyvenantiems šventraščių dvasia.