Prabhupadai apsistojus daktaro Mišros jogos ašrame, 501-ajame numeryje, dr. Mišra finansavo jo poreikius. Dabar Prabhupadai teko atsistoti ant savo kojų, ir visa, ką jis surinkdavo iš parduotų knygų, teko skirti kasdienėms išlaidoms bei 72-jųdolerių mėnesiniam nuomos mokesčiui. Prabhupada pastebėjo, kad už truputį malto čili Vest End Superette ėmė 25-is centus, 10 kartų daugiau, nei būtų mokėjęs Indijoje. Jis neturėjo užtikrintų pajamų, išlaidos augo, o fiziniai patogumai menko. Vis dėlto jis turėjo nuosavą kampelį. Dabar jis buvo laisvas pamokslauti, kaip tik pats to norėjo.
Išsikėlimas iš jogos studijos į mažą kabinetą žemiau esančiame aukšte suteikė Prabhupadai tai, ko jis ieškojo – savą vietą, tačiau ji net ironiškai negalėjo būti vadinama šventykla. Ant durų buvo užrašytas jo vardas; kiekvienam norinčiam Prabhupada buvo lengvai pasiekiamas. Tačiau kas gi čia ateis? Žmones pritraukti prie Krišnos reikalinga šventykla, spinduliuojanti prabangą ir grožį, o 307-asis kambarys buvo to priešingybė: visiškas skurdas. Net ir dvasinėmis temomis besidominčiam žmogui nebūtų malonu sėdėti ant plikų grindų kambaryje, forma primenančiam siaurą geležinkelio vagoną.
Nors Prabhupada buvo kantrus, jo žodžiuose visuomet slypėjo skubos nuotaika. Kartais jis kalba greitai ir gali justi jo troškimą įtvirtinti Krišnos sąmonę Vakaruose – kaip įmanoma skubiau. Prabhupada neturi jokių pasekėjų, tik kelias knygas, jokių šventyklų, ir visgi jis nuoširdžiai tvirtina, jog dalyvauja lenktynėse su laiku: „Esu senas žmogus. Galiu bet kada išeiti.“ Taigi už tradiciškai pristatomos Krišnos sąmonės filosofijos glūdi rūpestis, kone žūtbūtinis troškimas įtikinti bent vieną sielą priimti Krišnos sąmonę. Tučtuojau.
Prabhupada: Štai dabar esu Niujorke, didžiausiame pasaulio mieste, tokiame nuostabiame mieste, bet mano širdis nuolat ilgisi Vrindavano. Būčiau labai laimingas galėdamas grįžti į Vrindavaną, tą šventą vietą. Bet, antra vertus, – klausiate: „Kodėl jūs esate čia?“ Kadangi tai yra mano pareiga. Žmonės, atvykau pas jus su žinia. Gavau nurodymą iš vyresnio autoriteto, savo dvasinio mokytojo: „Nuvykęs į Vakarų šalis privalai skleisti čia, Indijoje, įgytas žinias.“ Taigi nepaisant visų sunkumų, visų mano nepatogumų, esu čia. Mat esu priverstas vykdyti pareigą. – Iš Šrilos Prabhupados paskaitos 307-ame kabinete, Niujorke.
Džeims Gryni: „mes negiedodavome. Tiesiog ateidavome, o jis skaitydavo paskaitą. Vienintelis mūsų susitikimo tikslas buvo Bhagavad-gitos paskaita. Skaičiau daug literatūros ir savaip, atsargiai, ieškojau mokytojo, bent taip manau. Savyje neturiu kovingumo, nesu ryžtingas. Iš tiesų buvau tik klausytojas, ir tai atrodė teisinga – klausytis Bhagavad-gitos – taigi vis lankiausi. Atrodė, tartum reikalai nuo šios vietos kažkokiu būdu išsirutulios. Pradėjo ateiti vis daugiau ir daugiau žmonių. Tuomet pasidarė ankšta, galiausiai jam reikėjo susirasti kitą vietą.“
Deividas: „Tuomet mes nebuvome žinomi kaip hipiai. Tačiau žmonėms, kurie lankydavosi pas Prabhupadą nuo pat pradžių, matyti tokius veikėjus atrodė svetima. Megzti santykius su šia nauja jaunuolių grupe jiems buvo neįprasta. Manau, jog dauguma iš Indijos kilusių mokytojų turėjo vyresnio amžiaus pasekėjų, ir kartais turtingos našlės būdavo jiems pajamų šaltinis, tačiau Svamidžis akimirksniu nukreipė visą savo dėmesį į jaunų ir neturtingų jaunuolių grupę. Po kurio laiko Bilas Epsteinas ir kiti pradėjo kalbėti, kaip būtų gerai, jei Svamis atvyktų į žemesnįjį Yst-Saidą. Ten gyvenimas tiesiog virte virė, kai tuo tarpu šiaurinė miesto dalis dėl tam tikrų priežasčių merdėjo. Žmonėms centre Svamio labai trūko. Centras buvo tinkama ir, svarbiausia, pribrendusi vieta. Čia vyko tikrasis gyvenimas. Čia jaunuoliškos aistros liejosi per kraštus.
(Śrīla Prabhupāda-līlāmṛta, Satsvarūpa Dāsa Gosvāmī, antrasis ir išplėstas leidimas, I tomas, XVI skyrius – Free to Preach, psl. 327, 328, 335, 341, 342. . Iš anglų k. vertė Adomas Petrikas).
Apačioje iš kairės pastatas, kurio viename iš belangių kambarių Šrila Prabhupada, atvykęs į Niujorką, praleido pirmąsias savaites.