Šrila Prabhupada negavo jokio atsakymo į laiškus, rašytus dvasios broliams, įtakingiems Indijos valdžios atstovams bei verslininkams, kuriuose nupasakojo viziją dėl vaišnaviškos šventyklos statybų Niujorke, tam tikslui prašydamas visų jų paramos.
Kadangi jo finansinė padėtis tapo vis labiau neatidėliotina, o viltys menko, palaikymas iš Indijos tylomis išnyko. Neatsakyti laiškai patys savaime perteikė žinią, skambią ir aiškią: „Mes negalime jums padėti“.
Nors niekas jo nerėmė, Šrila Prabhupada tikėjo savo dvasinio mokytojo nurodymu ir Krišnos valia.
…
Žvelgdami į jį iš tolo – mažą asmenybę, vaikštinėjančią Manheteno gatvėmis ir alėjomis tarp daugybės kitų nereikšmingų siluetų, užsienietį, kurio vizos galiojimo laikas vos nenutrūko – mes pastebime tik Šrilos Prabhupados išorę. Tos vargo dienos buvo pakankamai tikros ir labai sunkios, bet jame nuolat vyravo transcendentinė sąmonė. Prabhupada negyveno Manheteno sąmone, jis buvo paniręs priklausomybėje nuo Krišnos, lygiai taip pat, kuomet po Džaladutoje ištvertų dviejų širdies smūgių Čaitanja Čaritamritos skaitymas teikė jam „gyvybės nektarą“.
Prabhupada jau buvo sėkmingas. Žinoma, jis norėjo Niujorkui suteikti Radhos ir Krišnos šventyklą, bet jo sėkmė glūdėjo tame, jog jis atsiminė Krišną, net ir nuožmios 1965-66 – ųjų žiemos metu Niujorko mieste, nesvarbu, ar pasaulis jį pripažino, ar ne. Nepraėjo nė diena, kuomet jis nedirbo ties Krišnos knyga, Šrimad Bhagavatam. Ir nebuvo dienos, kuomet jis nesiūlė Krišnai maisto ir nedėstė Krišnos filosofijos iš Bhagavad Gitos.
Viešpats Krišna Bhagavad Gitoje sako, „Kas regi Mane visur ir viską regi Manyje, tas niekada nepraras Manęs ir Aš taip pat niekada neprarasiu jo.“ Ir Krišna padrąsina savo tyrus atsidavusiuosius, kad „Mano atsidavusysis niekuomet nepražus.“ Prabhupada dėl to niekuomet neturėjo jokios abejonės. Vienintelis klausimas buvo, ar amerikiečiai atkreips dėmesį į tarp jų esantį tyrą atsidavusįjį. Šiuo momentu atrodė, kad niekas į jį nežiūrėjo rimtai.
(Śrīla Prabhupāda-līlāmṛta, Satsvarūpa Dāsa Gosvāmī, antrasis ir išplėstas leidimas, I tomas, XV skyrius – Nebus įmanoma jums padėti, psl. 323-325. Iš anglų k. vertė Adomas Petrikas).