Ausys: vartai į išsivadavimą
Pagal Pran Gopinath Das (iš „Dandavats“ puslapio)
Originalus straipsnis (anglų kalba): http://www.dandavats.com/?p=52517
Į lietuvių kalbą vertė: matadži Vesta Šiaudvytytė
Gero skaitymo!
Galime net nesusimąstyti, kad mūsų klausos organai užima svarbią vietą, nulemdami mūsų dvasinės kelionės tikslą.
Žmogaus kūnas yra aprūpintas penkiomis juslėmis, kurios mus jungia su išoriniu pasauliu. Šie penki žinių įgijimo organai, Vedose žinomi kaip jnanendriyas (jnana – žinojimas; indriya – juslės), yra ausys, akys, liežuvis, nosis ir oda. Per juos mes gauname informaciją apie išorinį pasaulį ir kliaudamiesi ja mes veikiame ir atitinkamai reaguojame.
Iš šių juslių aktyviausios yra ausys. Šrila Prabhupada paaiškino ausų pranašumą:
“Tarkime, tu miegi. Tuomet visos tavo juslės irgi miega. Tačiau ausys – nemiega. Kai žmogus miega ir kas nors ateina jį nužudyti, ką tu sakai? Tu šauki: “Pone, (vardas), pabusk! Kelkis! Gresia pavojus“. Kitaip tariant, visos juslės čia, tačiau tik ausys tau padės. Viskas vietoje: akys, rankos, kojos, viskas – nei viena iš šių galūnių, šių kūno dalių tau nepadės. Tik ausys padės tau, kai būsi pavojuje.” (Paskaita, San Franciskas, liepos 21-oji, 1975 m.)
Pakanka net menkiausio garso pažadinti miegantį žmogų.
Dvasinio garso klausymasis
Dažnai žmonės itin susidomi kasdieniškų temų klausymųsi, laikraščių ir žurnalų skaitymu arba televizijos žiūrėjimu. Internetu kiekvienas, kur bebūtų, gali pasiekti informaciją, klausytis muzikos ar žiūrėti vaizdo įrašus vos vienu mygtuko paspaudimu. Tačiau Šrimad-Bhagavatam (2.1.2) smerkia kasdienių temų, neturinčių dvasinės vertės, klausymąsi:
srotavyadini rajendra
nrinam santi sahasra sah
apasyatam atma-tattvam
grihesu griha-medhinam
“O imperatoriau, tie, kas įklimpo materijon, nenorėdami nieko žinoti apie Aukščiausiąją Tiesą, be galo domisi gyvenimiškais reikalais”. Komentare Šrila Prabhupada rašo: “Jie domisi politika, mokslu, visuomenės gyvenimu, ekonomika ir t.t., tačiau per savo neišmanymą svarbiausią būties klausimą – kaip išsigelbėti iš gimimo, mirties, senatvės ir negalės kančių – nustumia į šalį. Žmogui gyvenimas tam ir duotas, kad jis kartą ir visiems laikams išsivaduotų iš gimimo, mirties, senatvės ir ligų, tačiau grihamedhiai, apakinti materijos jėgų, visiškai pamiršta apie savęs pažinimą. Galutinai išspręsti būties problemas – reiškia grįžti namo, pas Dievą, o sugįžimas pas Dievą, kaip teigia (BG 8.16), pašalina materialios būties negandas – gimimą, mirtį, senatvę ir ligas”.
Dvasiniuose susibūrimuose klausymas yra labiausiai vertinama savirealizacijos priemonė. Vedų šventraščiai, ypač Šrimad-Bhagavatam, nuolatos pabrėžia dieviško garso klausymosi svarbą norint pasiekti aukščiausią dvasinį tobulumą. Lygiai kaip miegantis žmogus gali būti prikeltas garso, taip ir žmogus, kuris yra „dvasiškai užmigęs“ giliame neišmanyme, gali būti pažadintas transcendentiniu, dvasiniu garsu. Toks garsas pažadins jį sąmoningumui. Vien girdėdamas tyrų atsidavusiųjų žodžius, žmogus gali pasiekti galutinį tikslą (ŠB 3.13.4), nes jie kalba Krsna-katha, idant apvalytų kitus ir apsivalytų patys (ŠB 3.6.36).
Dėl šios priežasties ausys yra laikomos vartais į dvasinį pasaulį, nes leisdami tinkamam garsui pasiekti mūsų ausis atveriame išsivadavimo vartus. Jei mums net pasiseka išgirsti transcendentinį garsą – Krišnos šventų vardų skleidžiamą vibraciją ar Krišnos bei Jo atsidavusiųjų garbinimą – tuomet ausys atveria mūsų širdžių duris, kad Viešpats galėtų užeiti. Šrila Prabhupada rašo: „Pirmiausia ir svarbiausia iš atsidavimo veiklų yra klausymasis apie Krišną. Tai labai galingas transcendentinis metodas proto apvalymui nuo visų būgštavimų. Kuo daugiau žmogus išgirsta apie Krišną, tuo labiau jis tampa nušvitęs ir neprisirišęs prie nieko, kas nukreipia protą nuo Krišnos“ (BG 6.35) komentaras). Šri Čaitanja Mahaprabhu, skleisdamas sankirtanos judėjimą po visą Indiją, visus sutiktus maldaudavo: „Pabuskite, miegančios sielos! Jūs taip ilgai glaudėtės raganos Mayos prieglobstyje. Aš atsinešiau vaistų, kurie panaikina jos kerus. O dabar prašykite šios hari-nama maha-mantros ir pasiimkite ją“.
Kaip raudonai įkaitusios žarijos gali rusenti po krūvele karštų pelenų, Dievo meilė, nors ir paslėpta, vos dega kiekvienos gyvosios būtybės širdies gilumoje. Ir lygiai kaip pūsdamas orą ant karštų žarijų gali atgaivinti liepsną, klausymasis apie Viešpaties šlovę gali pažadinti žmoguje miegančią meilę Dievui ir atnaujinti jo ryšį su Juo.
Žingsnis po žingsnio. Klausymosi efektai
Kai saldžios Viešpaties pramogos, sklindančios iš tyrų atsidavusiųjų lūpų transcendentinių vibracijų forma pasiekia ausis ir nukeliauja iki širdies, mes pajaučiame palengvėjimą nuo deginančių materialios egzistencijos kančių, lygiai kaip žmogus karštoje dykumoje yra atgaivinamas lietaus (ŠB 3.13.4). Girdėdamas Dievo žaidimus, žmogus gauna Jo malonę ir palaipsniui įsikvepia su meile tarnauti Viešpačiui. (ŠB 1.2.17-21) sistemingai paaiškina, kaip mūsų atsidavimas Krišnai pamažu auga, kai nuolankiai klausomės transcendentinių Krišnos šventų vardų ir žaidimų vibracijų:
Šri Krišna, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, kuris yra Paramatma [Supersiela] kiekvieno širdyje ir nuoširdaus atsidavusiojo geradarys, apvalo bhakto, kuris išvystė potraukį girdėti Jo žinias, širdį nuo troškimo materialiai tenkintis. Tos žinios pačios savaime yra dorybingos, kai tinkamai jas išgirstame ir kartojame. Reguliariai lankantis Šrimad-Bhagavatam paskaitose ir tarnaujant tyram atsidavusiajam, viskas, kas sukelia kančias mūsų širdyje, yra beveik visiškai sunaikinama ir atsidavimo tarnystė Dievo Asmeniui, kuris garbinamas transcendentinėmis giesmėmis, įtvirtinama kaip Absoliuti Tiesa. Kai tik atsidavimo tarnystė įsitvirtina širdyje, aistros ir neišmanymo gunų poveikis, kaip antai geismas, norai ir nenumaldomi troškimai, išdyla iš širdies. Tuomet atsidavusysis „įsitvirtina“ dorybėje ir tampa visiškai laimingas. Įsitvirtinus grynos dorybės gunoje, žmogus, kurio protas buvo paveiktas atsidavimo tarnystės Viešpačiui, įgauna tikslų mokslinį žinojimą apie Aukščiausiąjį Dievo Asmenį. Taigi, mazgas širdyje perkirstas ir visos abejonės sudraskytos į gabalėlius. Veiklos dėl rezultatų veiksmų grandinė yra nutraukiama, kai žmogus mato save kaip mokinį.
Prahlada, didis šventasis klausymąsi rekomenduoja labiau nei kitus atsidavimo tarnystės metodus. Taip yra todėl, kad klausymasis apie Viešpaties pramogas ir šlovę yra atsidavimo tarnystės pamatas. Per klausymąsi Dievas garso pavidalu patenka į mūsų širdis; kiti procesai seka paskui. Kai su giliu tikėjimu klausomės apie šlovigus Krišnos darbus iš bona fide šaltinių, visas širdyje esantis purvas yra išnaikinamas panašiai kaip piktžolės išraunamos iš žemės lopinėlio. Palaipsniui šioje derlingoje žemėje tikros meilės Dievui sėkla įsišaknija ir sudygsta.
Iš esmės nuolankus ir turintis absoliutų tikėjimą šventraščių žodžiais žmogus gali pasiekti meilę Viešpačiui. Žmogui nebūtina būti labai intelektualiam, didžiai išsilavinusiam, turtingam ar garbaus amžiaus. Nesvarbu, vyras ar moteris, iš aukšto ar žemo socialinio sluoksnio. Vienintelis kriterijus – su tikėjimu ir nuolankumu klausytis Viešpaties transcendentinės žinios.
Dieviškasis garsas moderniems laikams
Vedų šventraščiai įamžino svarbiausiius amžinuosius Krišnos žaidimus.Iš visų Vedų šventraščių du yra laikomi svarbiausiais, ypač mūsų laikais: Bhagavadgyta ir Šrimad-Bhagavatam. Bhagavadgyta yra visų Upanišadų esmė, nes ji perduota Paties Aukščiausiojo Dievo Asmens, Krišnos; Šrimad-Bhagavatam yra laikoma „visos Vedų literatūros prinokusiu vaisiumi“. Jei buvo skirta pakankamai laiko šiems dviems šventraščiams išgirsti ir juos aptarti, tai grįžimas atgal pas Viešpatį – garantuotas.
Be to, Čaitanja Mahaprabhu patarė kartoti pačią galingiausią mantrą dabartiniam laikmečiui, Harė Krišna maha-mantrą, kaip veiksmingiausią priemonę neutralizuoti nenumaldomą Kali amžiaus įtaką. Šventas Viešpaties Vardas yra Krišnos inkarnacija Kali jugoje: kali-kale nama-rupe krishna-avatara [CC, Adi-lila 17.22]. Šventas Vardas – visų galingiausias, pajėgus visiškai pašalinti neigiamas savybes, tokias kaip geismą, pyktį, godumą, pavydą ir netikrą ego, kurie yra pagrindinė kančių materialiame pasaulyje priežastis.
Pavojus klausyme arba Kodėl mano ausyse taip ūžia?
Privalome apdairiai pasirinkti, ko mes klausome, nes klausymasis iš neautorizuotų šaltinių gali pražūtingai paveikti mūsų dvasinį gyvenimą. Padma Purana griežtai įspėja apie klausymąsi iš neatsidavusiųjų:
avaisnava-mukhodgirnam
putam hari-kathamritam
sravanam naiva kartavyam
sarpocchistam yatha payah
“Žmogus neturėtų klausytis apie Krišną nieko iš nevaišnavo. Pienas, paliestas gyvatės lūpomis, turi nuodingą poveikį; panašiai ir kalbos apie Krišną iš neatsidavusiojo taip pat yra nuodingos”. Šrila Prabhupada aiškina: “Žmogaus, kuris nesilaiko vaišnaviško elgesio normų, griežtai neseka taisyklėmis ir principais ir kartoja Harė Krišna mantrą, žodžiai ar giesmės neturėtų būti priimti tyrų atsidavusiųjų”.
Juoba, kad Šrila Bhaktivinoda Thakura teigia, jog praktikuojantis atsidavimo tarnystę niekada neturėtų girdėti piktžodžiavimo apie Viešpatį Krišną arba vaišnavus. Vietą, kurioje tokie nuodingi žodžiai buvo pasakyti, atsidavusysis turi nedelsdamas palikti. Tas, kuris dėl gležnos širdies ir baimės nuliūdinti kitus klausosi piktžodžiavimo apie Krišną arba vaišnavus, palaipsniui “nukrinta nuo atsidavimo tarnystės tribūnos”.
Klausymosi veiksmas, nors ir paprastas, gali apdovanoti aukščiausiu tobulumu: tyra meile Dievui ir amžinu atsidavimu Jam. Tai liudija daugybė pavyzdžių. Tarkime, Maharadža Parikšitas ir karalienė Rukmini yra garsūs dėl uolaus klausymosi. Tam, kad turėtume transcendentinio klausymosi galimybę, Šrila Prabhupada visose ISKCON šventyklose įvedė kasdienes Šrimad-Bhagavatam ir Bhagavadgytos paskaitas, ir kiekvienas gali ateiti į šventyklą bei išgirsti transcendentines šventraščių žinias. Tai įpareigoja mus visus pasinaudoti šiuo procesu ir taip paruošti kelią mūsų galutinei kelionei – grįžimui namo, atgal pas Dievą.