Komentare Bhaktivedanta Svamis rašė: „Žinome, kad mūsų nuoširdi pastanga pristatyti šią didingą literatūrą, perteikiančią transcendentinę žinią apie visų žmonių Dievocentrinės sąmonės atgaivinimą, kaip pasaulinės atmosferos sudvasinimą, susiduria su daugybe keblumų. … mūsų gebėjimo pristatyti dalyką atitinkama, ypatingai užsienio, kalba, be abejonės, nepakaks ir, nepaisant mūsų kilnaus bandymo pristatyti mokslą apie Dievą deramu būdu, mūsų žodžiuose gali būti itin daug literatūrinių prieštaringumų. Bet esame užtikrinti, jog praleidžiant pro pirštus visas mūsų klaidas šiuo atžvilgiu bus atkreiptas dėmesys į dalyko turinio rimtumą ir visuomenės vadovai galiausiai priims tai kaip nuoširdžią pastangą pašlovinti Visagalį Didįjį, dabar taip trūks plyš reikalingą. Kuomet namuose kyla gaisras, jo gyventojai bėga laukan šauktis kaimynų pagalbos, kurie gali būti užsieniečiai aniems gyventojams ir visgi be jokios rišlios kalbos gaisro aukos pakankamai aiškiai išreiškia save kaimynams idant šie suprastų bėdą, nors ir išsakytą be tiksliai ją apibūdinančių žodžių. Tokia pati bendradarbiavimo dvasia reikalinga platinti transcendentinę Šrimad Bhagavatam žinią po visą užterštą šiandieninėje padėtyje esančio pasaulio atmosferą. Šiaip ar taip tai yra techninis dvasinių vertybių mokslas ir iš esmės esame susirūpinę būdais, o ne kalba. Jei pasaulio žmonės suvoks šios didžios literatūros metodus, tai bus sėkmė.
Išties Kali-juga buvo tokia kritiška padėtis – namas skendo liepsnose. Nuoširdus žmogus, galįs suvokti problemą, priimtų Šrimad Bhagavatam, nors dabar ji ir buvo pateikta „su tiek daug lingvistinės terminologijos trūkumų ir netaisyklingumų. …“ Bhaktivedanta Svamis pristatė Šrimad Bhagavatam be pakeitimų, su didžiausia pagarba Šrila Vyasadevai. Tai buvo jo ryškiausia dorybė. Jis pridėjo savo realizacijas, bet ne su tikslu pranokti ankstesnius dvasinius mokytojus. Pačiu svarbiausiu atžvilgiu, pristatyti dalyką žvelgiant griežtai paramparos akimis, Bhaktivedanta Svamis nepatyrė jokių „lingvistinės terminologijos trūkumų ir netaisyklingumų.“ Jis žinojo, kad be paramparos Bhagavatam komentarai neturėtų jokios vertės. Dieną ir naktį, sėdėdamas už stalelio po maža reguliuojama lempa, karojusia ant nuo lubų tįsančio laido, jis rašė. Bhaktivedanta Svamis sėdėjo ant plono kilimėlio, nugarą atsukęs į didelę piramidę, keistai pastatytą viduryje tuščio kambario. Lapai kaupėsi, ir jis tvarkingai juos laikė prispaudęs akmenimis. Maistas ir miegas, nors ir reikalingi, buvo šalutiniai menkniekiai. Jis buvo visiškai įsitikinęs, jog klaidingai nukreiptoje civilizacijoje jo pakomentuota Šrimad Bhagavatam sukurs revoliuciją. Taigi kiekvieno žodžio vertimui ir kiekvienam komentarui jis skyrė griežčiausią atidumą ir dėmesį. Bet tai turėjo būti padaryta kiek įmanoma greičiau. (Śrīla Prabhupāda-līlāmṛta, Satsvarūpa Dāsa Gosvāmī, antrasis ir išplėstas leidimas, I tomas, X skyrius – Ši reikšminga būtinybės valanda, psl. 237, 238. Iš anglų k. vertė Adomas Petrikas).