Krišna yra mūsų Tėvas, o mes – jo mylimi vaikai. Krišnos sąmonė – meilės kelias. Mūsų žingsniai turi būti nuoširdūs. Melskime Dievo, kad padarytų mus nuoširdesnius šiame kelyje. Krišnai nereikia atmestinų, prievartinių veiksmų. Jei kas nepavyksta – nenusiminkime, ženkime po truputį. Po žingsnelį. Po pusę žingsnio… Klupkime ir stokimės, bandykime iš naujo. Dievas toks maloningas, kad net jei suklumpame, Jis mus apdovanoja šimtais malonių. Mes klumpame, bet klumpame teisingame kelyje – kelyje link Viešpaties. Žinoma, mus gaubia materiali gamta. Nesunku bet kurią akimirką nuklysti ir pradėti tenkintis materialia veikla: turbūt kiekvienas žino, „nekartosiu dabar mantros, noriu veikti kažką kito. Vėliau“.
Labai svarbu: Krišna yra visa ko pradžia, priežasčių priežastis. Pamirštame, kad Jis yra valdovas, besimėgaujantis subjektas, vyriausias iš vyriausiųjų Prabhu, galingiausias Išvara. Ne mes esame laimės ar kančios priežastis. Viskas siunčiama Viešpaties. Kai pagaliau, praktikos dėka tai įsisąmoninsime, galėsime tarytum pakilti virš materialios gamtos gunų. Mes nesame šaltiniai, Šaltinis yra Pats Viešpats, Krišna. Pripažinkime Jį Kūrėju. Galime mąstyti: „štai, aš esu geras, nes atlikau dorybingą veiklą“. Tai – dorybės guna. Tuo tarpu suvokimas, kad tas įkvėpimas padaryti gerą darbą buvo siųstas Krišnos, pamažu mus išlaisvins. Norėdami giliai suvokti šias žinias privalome praktikuoti. Ir visai nereikia atmesti to, ką darome. Tereikia tai daryti dėl Krišnos. Viešpats sako: „kad ir ką beatliktum, daryk tai kaip auką Man“. Štai kur paslaptis.
Jei tavo dharma – mokslas, nepasilik žinių vien sau. Kviesk ir kitas sielas pamilti Dievą. Kol kas esame materialiai prisirišę, tačiau net maži žingsneliai yra labai vertingi, šie „pėdsakai“ nenuplaunami. Krišna niekada neapleidžia to, kuris nori pas Jį grįžti, prie Jo lotosinių, transcendentinių tėviškų pėdų. Tai, ką atliekame kaip atsidavimo tarnystę, kaupiasi. Tai nesunku pajusti – ar tai būtų Šventojo Vardo kartojimo teikiamas nektaras, ar kitos tarnystės, svarbu, būkime nuoširdūs, atraskime savo kryptį, savo dharmą. Kaip cukraus dharma yra jo saldumas, taip pagrindinė, dvasinė mūsiškoji – meilės tarnystė Viešpačiui. Išties laisvi galime būti tik rezultatų vaisius aukodami Dievui. Jis yra pats didžiausias valdovas, Jam nieko nestinga, tačiau jei tai, ką gavome Jo malonės dėka, Krišnai iš meilės paaukojame – pradžiuginame Jį, mūsų visų Tėtį. Iš dalies tai tam tikra askezė, kuri dar ir neša saldų bhakti nektarą.
Dirbtinai suvaldyti juslių net nemėginkime – nepavyks. Jos – malonė mums, bet turime tai panaudoti dėl Dievo. Mums niekas nepriklauso, bet Dievas toks maloningas, o Jo malonės dėka galime sugrįžti pas Jį… Tai nėra galutinis tikslas, tai – dar viena didelė Jo malonė, būti šalia Jo, atsidavusiai Jam tarnauti, tarnauti… Bet kurioje veikloje turime nepamiršti Viešpaties, antraip pamiršime, kad nesame besimėgaujantys subjektai (laimės šaltiniai). Kančią patiriame, nes laikome save, savo kūną laimės šaltiniu (nors jis iš tiesų skirtas tarnystei atlikti). Negalime visiems būti šaltiniu, nes tik vienintelis Krišna yra visa ko pirminis šaltinis. Krišna – džiaugsmo Šaltinis, būties Valdovas, visų Draugas.
… Lengva man kalbėti pačioje kelio pradžioje, bet tikiuosi taip pasitarnauti. Prašau jūsų, skaitytojų, palaiminimų bei siunčiu juos ir jums.
Harė Krišna!
Matadži Vesta