Abhajus niekuomet nepamiršo Viešpaties Krišnos garbinimo ar Jo pamokymų Bhagavad-Gitoje. Jo šeima taip pat visuomet garbino Viešpatį Čaitanją Mahaprabhu, kurio misiją skleidė Bhaktisidhanta Sarasvatis. Kaip ir šie Gaudija Mathos žmonės, jis visą gyvenimą garbino Krišną ir niekuomet Jo nepamiršo. Bet dabar, kuomet išgirdo taip meistriškai pateiktą Vaišnavų filosofiją, jis buvo priblokštas. Nepaisant jo įsitraukimo koledže, santuokoje, pilietiniame judėjime ir kituose reikaluose, jis niekuomet nepamiršo Krišnos. Tačiau dabar Bhaktisidhanta Sarasvatis kurstė jame glūdinčią prigimtinę Krišnos sąmonę, ir savo dvasinio mokytojo žodžių dėka jis ne tik prisiminė Krišną, bet ir jautė, kad jo Krišnos sąmonė yra sustiprinama tūkstantį, netgi milijoną kartų. Tai, kas buvo žodžiais neišreikšta Abhajaus vaikystėje, kas buvo miglota Džaganatha Puryje, nuo ko jis buvo atitrauktas koledže, kas tėvo buvo jame apsaugota, dabar Abhajui sukėlė teigiamus jausmus. Ir jis norėjo juos išsaugoti.
Jis jautėsi nugalėtas, bet jam tai patiko. Staiga jis suvokė, kad niekuomet anksčiau nebuvo įveiktas. Vis dėlto šis pralaimėjimas buvo ne praradimas. Tai buvo begalinis laimėjimas.
Šrila Prabhupada: užaugau Vaišnavų šeimoje, taigi galėjau įvertinti jo pamokslavimą. Žinoma, jis kalbėjo visiems, bet manyje jis kažką aptiko. Ir aš buvau įtikintas jo įrodymų bei pateikimo būdo. Mane apėmė didžiulė nuostaba. Galėjau suprasti: štai asmenybė, gebanti perduoti religinę idėją. (Śrīla Prabhupāda-līlāmṛta, Satsvarūpa Dāsa Gosvāmī, 3 skyrius – labai maloni, šventa asmenybė, psl. 40. Iš anglų k. vertė Adomas Petrikas).