Iš “Prabhupada Lilamritos”

“Vaikštinėdamas procesijos maršrutu, Abhajus prisiminė vaikystės pramogas – giedojimą ir šokius gatvėje, miniatiūrinį vežimą, eitynes, besišypsantį Džaganathą, tėvą ir motiną bei Radha-Govindą. Viešpaties Džaganathos didybė vaikystėje jį kažkodėl įkvėpė ir išliko su juo per visus šiuos metus: „Kada gi aš nuvyksiu į Džaganathą Purį?“. Jo vaikystės svajonės aplankyti Purį ir Vrindavaną ir atkaklus traukinių tvarkaraščių tyrinėjimas, nuo pat penkerių pradėtas kelionės čia planavimas, buvo paremti daugiau nei vien troškimu apeiti Purio turgavietę, ir jam nebuvo gana vos vieną kartą išvysti Dievybę triukšmingoje, susigrūdusioje šventykloje. Į Purį jis atvyko kaip piligrimas, ir jo motyvas buvo atsidavimas Krišnai.
Dabar jo gyvenimui didelę įtaką darė tautinės nepriklausomybės siekimas, jis ką tik susituokė ir turėjo priimti sprendimus dėl aukštosios mokyklos baigimo bei profesinės veiklos. Štai jis, vos vyresnis nei berniukas, vienui vienas vaikščiojantis Puryje, kur gyveno Viešpats Čaitanja ir kur vis dar gyveno Viešpaties Krišnos Džaganatha. Abhajus mėgavosi atotrūkiu nuo Kalkutoje jį slėgusių pareigų. Jis nežinojo, kaip Krišnai jaučiama meilė ir Krišnos piligrimystės vieta įsilies į jo gyvenimą. Jis žinojo, kad Krišna buvo svarbesnis už visa kita – Jis buvo Dievas, aukščiausiasis valdovas, ir kiekvieno vidinis vedlys. Vis dėlto čia buvo tiek daug tariamos, paviršutiniškos tarnystės Dievui. Net ir valstybės oratoriai, nors ir nešiodavosi Gitą, tautinės nepriklausomybės siekė atkakliau nei Krišnos. Tik nuoširdūs atsidavusieji suprato Krišnos svarbą ir patrauklumą – tokie žmonės kaip jo tėvas.” (Šrila Prabhupada Lilamrita, Satsvarūpa Dasa Gosvamis, 2 skyrius – Koledžas, santuoka ir Gandžio judėjimas, psl. 28-29. Iš anglų k. vertė Adomas Petrikas).

Jeigu Jūs aptikote gramatinę klaidą, prašom, praneškite mums apie tai pažymėjus klaidingą tekstą ir paspaudus Ctrl+Enter.