„Esu visiškai įsitikinęs, jog tu gali angliškai išaiškinti mūsų mintis ir įrodymus žmonėms, kurie neišmano kitų mūsų narių kalbų. Tai suteiks daug naudos tiek tau, tiek tavo klausytojams. Esu užtikrintas, jog tu gali tapti puikus anglakalbis pamokslautojas, jei darbuosiesi ties naujovišku Viešpaties Čaitanjos mokymų pristatymu paprastiems ir religingiems žmonėms bei filosofams.“
Paskutinėmis dienomis jis išliko visiškai sąmoningas ir iki pat pabaigos dalinosi pamokymais. Jis tiksliai ir atvirai nurodė, kad Gaudija Mathos reikalai turi būti tvarkomi iš dvylikos žmonių suburtu valdančiuoju organu, kurio narius turėtų išrinkti patys atsidavusieji. Galiausiai jis pasakė: „Prašau visų priimti mano palaiminimus jums, esantiems ir nedalyvaujantiems. Prašau, turėkite galvoje, kad vienintelė mūsų pareiga ir religija yra skleisti ir vystyti tarnystę Viešpačiui bei Jo atsidavusiems.“ 1937 metų sausio pirmosios dienos rytą, 5 valandą 30 minučių, jis iškvėpė paskutinį atodūsį.
Žinia labai greitai pasiekė Bombėjuje buvusį Abhajų. Pirmiausia jo reakcija buvo sielvartingas verksmas – daugiau jokio džiaugsmo tikintis susitikti, jokių kelionių į Kalkutą ar Vrindavaną pasiteisinant verslo reikalais vien tam, kad pamatytų aukštą, įsakmų Šrila Bhaktisidhantos pavidalą, „karštai propaguojantį savo įsitikinimus angelą“. Šis suvokimas, jog nebebus progos susitikti, buvo per sunkus pakelti. Filosofiškai Abhajus žinojo, kad nėra jokios priežasties sielotis. Bhaktisidhanta Sarasvatis atėjo į šį pasaulį vykdyti Viešpaties Čaitanjos misijos, ir dabar buvo reikalinga jam palikti šią vietą bei keliauti kitur, kur jis vėl užsiimtų ta pačia veikla. Vis dėlto, net ir apsiginklavęs šia filosofija Abhajus jautėsi visiškai vienišas. Dviejų labiausiai jam gera linkinčiųjų nebebuvo – pirmiausia tėvo, o dabar ir dvasinio mokytojo. Tačiau jis jautėsi dėkingas už tai, kad gavo ypatingą malonę, galutinį nurodymą, vos dvi savaitės prieš mokytojo išėjimą. Abhajus skaitė šį laišką vėl ir vėl – kito jau nebesulauks. Asmeniški pasikalbėjimai ir susitikimai baigėsi, bet ypatingai dėl šio laiško Abhajus gyvens Bhaktisidhanta Sarasvačio pamokymais. Laiškas atėjo pačiu laiku. Dabar jis tikrai žinojo, nesvarbu, ką kiti pasakytų, kaip patenkinti savo dvasinį mokytoją ir išlikti ryšyje su Krišna. Sekdamas jo nurodymu, jis įveiks praradimo jausmą dėl labiausiai jį mylinčio geranorio pasitraukimo. (Śrīla Prabhupāda-līlāmṛta, Satsvarūpa Dāsa Gosvāmī, 4 skyrius – Kaip galėčiau Jums pasitarnauti?, psl. 89-90).