Mirties valdovo Jamaradžos laiškai

Krišna su karvėmis

Mažame miestelyje, Jamunos upės pakrantėje, gyveno žmogelis, vardu Amrita. Niekas nedrumstė jo ramybės, išskyrus baimę mirti.
Vieną dieną jam šovė išganinga mintis – galbūt susidraugavus su Jamaradža pavyktų išvengti mirties. Taigi, Amrita ėmėsi askezių ir meditavo į Mirties Valdovą, kuris, patenkintas Amritos pastangomis, suteikė jam ypatingą regėjimą.

Viešpats Jamaradža tarė: „Savo dieviška galia sužinojau, kad trokšti su manimi susibičiuliauti. Tavo noras išpildytas. Paprastai mane mato tik tie, kurių sielas ateinu pasiimti į savo valdas pats arba atsiunčiu savo pasiuntinius. Kas gimė, tas mirs, o kas mirė – vėl atgims. Toks amžinas dėsnis. Niekas neišsisuks nuo mirties, vis dėlto leidžiu tau dar gyvam mane regėti.“

Amrita pasakė: „Mūsų draugystės vardan prašau tik vienos malonės: jei mirtis neišvengiama, tada bent jau iš anksto atsiųsk man žinią, kad artėja mano paskutinė valanda – juk privalau pasirūpinti savo šeima.“

Viešpats Jamaradža atsakė: „Gerai, tai nesunku padaryti. Pažadu įspėti tave, bet kai tik gausi mano žinią, iš karto imk ruoštis.“ Taręs šiuos žodžius Viešpats Jamaradža išnyko.

Slinko metai, Amrita mėgavosi gyvenimu, nevengdamas visų įmanomų juslinių malonumų, ir nesuko sau galvos dėl mirties. Jau sulaukė ir žilo plauko, bet Viešpaties Jamaradžos laiškai nesirodė, kas, žinoma, labai džiugino. Laikas bėgo, išbyrėjo Amritos dantys, bet jis ir toliau gyveno nerūpestingai, nes draugo laiškų nesulaukė. Dar po kelių metų apsiblausė Amritos akys. Jis juto, kad senatvė lenkia prie žemės, bet jautėsi dėkingas, kad draugas vis dar neatsiunčia įspėjimo apie artėjančią mirtį.

Galų gale Amrita tapo sukriošusiu seniu. Vos laikėsi ant kojų ir be lazdos negalėjo žengti nė žingsnio. Vieną dieną jį ištiko insultas, po kurio sekė paralyžius. Seniokas buvo vos gyvas, bet vis dar linksmas ir nerūpestingas. Juk nebuvo jokio laiško iš draugužio Jamaradžos, vadinasi, nėra ko ir galvoti apie mirtį!

Po to įvyko tai, kas neišvengiama: į kambarį įžengė Viešpats Jamaradža, mirties valdovas. Amrita apstulbo ir pastėro iš baimės.
Viešpats Jamaradža tarė: „Mano drauge, eime. Tu tiek prisikentėjai. Atėjau tavęs pasiimti.“

Amrita virpėdamas išlemeno: „Bet tu mane išdavei, neįvykdei savo pažado. Juk neatsiuntei man jokio perspėjančio laiško, o dabar apsireiškei tokiu siaubingu pavidalu manęs nusinešti. Kaip tau ne gėda apgauti draugą?“

Jamaradža atsakė: „Tu taip geidei malonumų, kad tapai aklas, todėl ir nematei laiškų, kuriuos tau siunčiau. Ir ne vieną, o keturis laiškus, bet tu į juos nekreipei jokio dėmesio.“

Amrita sutriko: „Keturis laiškus? Bet aš nė vieno negavau! Jie turbūt kur nors pašte nusimetė!“

Mirties valdovas tarė: „Nors tu ir labai gudrus, bet buvai pakankamai kvailas, jei galvojai, kad paimsiu plunksną ir rašysiu tau. O iliuzijoje paskendęs mirtingas žmogau, mano pasiuntinys yra laikas, atnešęs tau mano siųstą žinią. Prieš daugelį metų tavo plaukai pražilo – tai buvo mano pirmasis laiškas, į kurį tu nekreipei dėmesio, tik nusidažei plaukus juodais dažais.

Iškritę dantys buvo antrasis perspėjimas, bet tu ir vėl jo nesupratai. Vietoje to įsigijai dirbtinius dantis. Trečiąjį laišką atsiunčiau, kai tavo regėjimas nusilpo, ketvirtąjį – kai ištiko paralyžius.“

Amrita pravirko: „Aš siaubingai klydau. O Viešpati Jamaradža, mano klaidos neatleistinos, bet vis dėlto meldžiu, kad man dovanotum,.“

Viešpats Jamaradža atsakė: „Dovanočiau! Ką dar galėčiau tau duoti? Kam tu panaudojai žmogiško gyvenimo dovaną? Jusliniams malonumams ir girtuokliavimui! Tu iššvaistei savo gyvenimą, o dabar begėdiškai prašai daugiau laiko, bet kam?“

Amrita meldė: „O Viešpati, ar prisimeni, kad buvome draugai? Prašau, prisimink tas dienas ir suteik man dar vieną progą.“

Mirties valdovas tarė: „Draugystės laikas baigėsi. Atėjau kaip įstatymo vykdytojas. Šis įstatymas yra aukščiau meilės ir neapykantos. Jis teisingas, pelnytas ir bešališkas. Vykdau griežtą lemties įsakymą, kuriam privalo nusilenkti visi mirtingieji – toks dieviškas dėsnis. Dabar eime.“

Viešpats Jamaradža užnėrė kilpą ant mirštančio senio kaklo – šis ėmė žiopčioti ir išleido paskutinį kvapą. Tada žmonės pasakė, kad Amrita mirė.


Harė Krišna!
Dhirašanta dasa Goswami

Pakomentuok pirmas!

Palikti komentarą

Your email address will not be published.


*