Mirties menas arba Menas mirti Varnašrama Dharma

Krišna su karvėmis

Per amžius egzistuojančioje Vedų socialinėje sistemoje, žmogaus gyvenimas yra skirstomas į keturis etapus:

    1. Brahmačarija: Šis etapas apima periodą nuo vaiko gimimo iki vedybų ar studijų baigimo. Barhmačarija reiškia visišką celibatą iki tol, kol žmogus mokosi.

 

    1. Grihastha: Žengimas į šeimos žmogaus gyvenimą. Pabaigus studijas žmogus turi tuoktis ir džiaugtis materialiais gyvenimo dalykais bei susilaukti vaikų tam, kad ir toliau nenutraukiamai testųsi gyvybės grandinė, palikta mums nuo protėvių laikų.

 

    1. Vanaprastha: Kai tik vienas iš vaikų yra pasiruošęs perimti šeimos reikalus, žmogus turi iš karto pasitraukti iš šeimyninio gyvenimo, tam, kad pasiruoštų dvasiniam pakilimui. Niekam nevertėtų suklupti tamsiose šeimos gyvenimo alėjose iki to momento, kol ryžtinga mirtis mus išplėš jėga.

 

  1. Sanjasa: Kievieno mūsų gyvenimas turi būti sudėliotas taip, kad paskutiniame gyvenimo etape, paskutinius penkiolika ar dvidešimt metų prieš mirtį, žmogus galėtų absoliučiai atsiduoti lotosinėms Viešpaties Krišnos pėdoms. Pirmoji šių paskutiniųjų metų dalis yra skirta vanaprastha ašramui. Paskutinioji yra žinoma, kaip sanjasa, kur žmogus turi atsižadėti absoliučiai visko, iškyrus mažo drabužių gabalėlio, dengiančio jo intymias kūno vietas. Paskutinė sanjasos stadija yra skirta išskirtinei ir susitelkusiai meditacijai į Aukščiausiąją Esmę, paaiškinančia visa šiame pasaulyje.

Netgi šiandien Indijoje galima išvysti pirmuosius du ašramus, brahmačariją ir grihasthas, kurių nurodymais sekama kone paraidžiui. Visgi, išvystę prisirišimą prie to, ką įgijome primaisiais gyvenimo etapais, atrodo, visai pamiršome sekti paskutiniųjų dviejų gyvenimo etapų nurodymais. Mes turime suvokti, kad jei pirmuosiuose dviejuose etapuose mes įgyjame materialius dalykus, tai kituose dviejuose gyvenimo – esame mokomi kaip tai palikti. Tai ir yra vedinio išsilavinimo esmė. Kol moderni sistema mus moko tik, kaip „įgyti“, senieji mokymai duoda mums instruktažą, kaip visko atsižadėti tinkamu būdu ir tinkamu laiku.

Šrimad Bhagavatam raštuose pastebimas nepaprastas nuoseklumas, nurodantis į tai, jog visas mūsų gyvenimas turėtų būti nuolatinis stengimąsis, vedantis į palankius mūsų paskutinių šio gyvenimo momentus. Pirmasis žingsnis čia visgi yra savanoriškas namų atsisakymas, kai laikas pribręsta ir vaikai tampa pakankamai atsakingais perimti šeimininkavimą. Šventraščiai aiškiai nurodo, kad po tokio sprendimo žmogus nei akimirkai neturi pasilikti namuose. Visgi, jei žmona nori pasilikti su savo vaikais, ji gali likti gyventi su jais, bet jei nori, gali išeiti kartu su vyru. Visgi yra vienas svarbus dalykas, pasak Šrimad Bhagavatam:

„Žmogus turi palikti namus, išsilaisvinti nuo šeimyninių įsipareigojimų bei mirti tokiu laiku bei tokioje vietoje, kurios nežinotų jo artimieji bei giminaičiai. Ar tai įvyktų dėl vidinių paskatų ar dėl kitų duotos išminties, išmintingas asmuo yra tas, kuris tampa abejingu materialiems dalykams ir palieka savo namus nešinas Viešpačiu Krišna savo širdyje.“ (1.13.25)

Šis idealas yra puikiai iliustruotas Judišthiros, vyriausiojo iš penkių brolių Pandavų, vadovavime:

„Pasodinęs į sostą savo anūką, Judišthira nusprendė atsitraukti nuo materialaus gyvenimo. Jis atsisakė savo šilkinių apdarų bei auksinių papuošalų bei tapo laisvas nuo viso valdymo ir nuosavybės. Atsitraukęs nuo savo išorinės veiklos, jis įsisupo į senus, suplėšytus drabužius. Savanoriškai pasirinko tylėti, o jo netvarkingi plaukai sukūrė pamišėlio arba kvailio įvaizdį. Tuomet, nieko nelaukęs, elgdamasis tarsi kurčias, galingasis karalius Judištira iškeliavo iš savo namų šiaurės kryptimi, eidamas nuo neatmenamų laikų dvasios didžiūnų pramintu taku.“

„Jaunesnieji keturi broliai sekė Judištiros pėdomis. Jie taip pat ryžtingai apsisprendė, kad tik lotosinės Viešpaties Krišnos pėdos yra visų gyvų būtybių galutinis prieglobstis, tokiu būdu savo širdis nukreipdami tik į Jį. Kaip to rezultatas, augantis atsidavimas Viešpačiui visiškai apvalė jų protus ir jie tapo stabilūs Aukčiausioje būsenoje, kurią pasiekti gali tiktai tie kurie apsivalė nuo visų savo nuodėmių, o ne tie, kurie vis dar yra materialių prisirišimų kančiose. Jų mylima žmona Draupadi, suvokusi, kad jos vyrai nustojo jai rodyti dėmesį, taip pat susikoncentravo į Viešpatį Krišną ir atsidavė jam.“ (ŠB 1.15.37-50)

Mirties menas (sukurta Džordžo Harisono)

Ateis toks laikas, kai visi mes turėsime iš čia išeiti
Kai sesuo Meri nieko negalės padaryti
Leisk man būti čia su tavimi
kadangi niekas šiame gyvenime, ką bebandžiau,
negali lygiuotis ar viršyti mirties meno.
Ar tiki manimi?

Ateis toks laikas, kai visos tavo viltys ims blėsti
Kai dalykai, kurie atrodė tokie paprasti ir suprantami
Virs baisingu skausmu
Ieškančiu tiesios tarp melo
O atsakymus gausi, kai išmoksti mirties meno.

Bet tu vis dar su manimi
Ir jei tik nori
Privalai tai rasti
O kai jau tai turėsi
Viso to ir nebereikės

Ateis toks laikas, kai daugelis iš mūsų čia sugrįšime
Sugrąžinti atgal mūsų troškimo būti
Tobuloje vienovėje
Gyvenančioje milijonus metų verkiant
Iki kol tu suvoksi mirties meną
Ar tiki manimi?


Harė Krišna!
Dhirašanta dasa Goswami

Pakomentuok pirmas!

Palikti komentarą

Your email address will not be published.


*